Neišpakuotas atostogų lagaminas dar pūpso, užimdamas pusę mano kambario. Bet iš jo jau išimtos lauktuvės sau - sodrus raudonas itališkas vynas. Taurė mėgstamo iš svetur parsivežto gėrimo nenuplauna svaigaus atostogų skonio...
Gurkšnis itališko vyno, užmerktos akys ir mintyse skamba žodis - „Venecija“! Neabejoju, kad visi yra daug girdėję apie šį žavingą šiaurės Italijos miestą. Ne išimtis ir aš. Taip, žinojau, kad Venecija - tai miestas ant vandens, dėl savo unikalumo tapęs didžiuliu turistų traukos objektu. Bet niekada negalvojau, kad mane taip sukrės, apstulbins ir užburs pirmas susitikimas su Venecija. Atsiskyręs nuo pasaulio, išsibarstęs tarp salelių, didingas, kiek pasipūtęs, bet rafinuotas miestas plevena žydro dangaus ir vandens fone.
Venecija - tai miestas, kurį pamilau vos į jį įžengusi. Miestas - muziejus. Miestas, alsuojantis senovine dvasia ir nepaprasta architektūra. Miestas be automobilių, be nereikalingo skubėjimo. Gali pagalvoti, kad didingi pastatai yra apmirę ir sustingę laike, tačiau neblėstančią gyvastį išduoda jiems po kojomis čiurlenantys kanalai ir, žinoma, visur sutinkami nenuilstantys, išplėstaakiai turistai...
Užburianti, gaiviai svaigi venecijietiška romantika sklando ore. Romantika juntama pasukus už kiekvieno kampo, sekant kiekvieną numindžiotą takelį, žvelgiant į raibuliuojantį, taip raminantį vandenį... Sukasi galva ir būnant Venecijoje labiausiai norisi susiimti už rankų, bučiuotis bei žiūrėti į tyvuliuojančius kanalus. Norisi klausytis praplaukiančių, dainuojančių gondolų, skaičiuoti pereitus tiltelius, kad surastum visus čia esančius 400. Dar gi taip norisi pasiklysti siauriausiose Venecijos gatvelėse, gerti itališką vyną bei laižant rankose tirpstančius itališkus gelato (ledus) vaikščioti, vaikščioti... Ir nerasti kelio atgal iš Venecijos. Svajoti ir neprisiminti nieko.
Paskendusi įspūdžiuose, nė nepajutau kaip nugrimzdau į naktį be sapnų, nes diena Venecijoje prilygo sapnui. Bet pabudusi ryte, vos brėkštant, likau galutinai sužavėta paslaptingąja Venecija. Apima neįprastas jausmas, tarsi vogčia įžengus į uždraustą bundantį miestą dar be turistų. Ryte Venecija dar unikalesnė savo žaviu natūralumu - neišsipusčiusi, neišsidabinusi tarsi kilni ponia. Štai vietiniai Venecijos gyventojai palengva krypuoja tilteliais, skubėdami sutvarkyti būtinus reikalus, kol gatvių neokupavo atvykėliai. Žiū iš rytinio rūko išnyra kateris, plukdantis spaudą, o netoliese bruzda šiukšliavežis. Oi, koks šiukšliavežis - matyt, reikėtų sakyti - „šiukšliaplukdis“. Juk net šiukšles Venecijoje išplukdo vandeniu. Šalimais darbuojasi ir dar kiek apsimiegojęs, įspūdingo stuomens gondolos irkluotojas - žadina savo gražuolę valtį, atsargiai ją šveičia, blizgina - ruošia naujai darbo dienai...
Rytiniam drėgnam rūkui visiškai išsisklaidžius, Venecija vėl pražysta visu grožiu ir, nusipurčiusi nakties drėgmę, kaip įprastai vėl ima flirtuoti su ją aplankiusiais turistais. Ir su manimi, žinoma...
Daug keliavau, bet nepamenu, kad kažkuris miestas būtų palikęs tokį įspūdį kaip gražuolė Venecija!
Būtinai ten sugrįšiu! Kaip ir būtinai sakau jums, kad privalote ten nukeliauti, kad pajaustumėt tą ypatingą dvasią ir... įsimylėtumėte. Jeigu ne savo palydovą ar žavų nepažįstamąjį, tai bent jau pačią romantišką flirtuotoją Veneciją!
Nuotr. ir tekstas- Aistė Sinkevičiūtė
KaVeikti.lt
-17
-13
-13
-19
-14
-19
