Užupio teatro spektaklis - MĖŠLUNGIS

„Mėšlungis“

Pagal Kazio Sajos pjesę „Mėšlungis arba pasivažinėjimas dviračiais“
Režisierė ir scenografė: Rita Urbonavičiūtė
Dailininkė: Linda Vinciūnienė
Vaizdo montažas: Alex

Vaidina:
Vytautas Kentra – Linas Barauskas
Elija – Rasa Strauzaitė


Mėšlungis arba pasivažinėjimas dviračiais

K. Sajos tragedijoje „Mėšlungis“ stiprus meilės motyvas. Tačiau tik kaip priemonė atskleisti ribotiems mūsų socialiniams santykiams, statiškiems moters ir vyro vaidmenims šeimoje. K. Sajos veikėjai – Elija (ją galėtume vadinti lietuviškuoju V. Šekspyro Ofelijos atitikmeniu) ir Vytautas Kentra – neseniai santuokos įžadus priėmę jaunuoliai, pjesėje įkūnija Sizifo vaidmenį. Niekaip nesugebantys užridenti savo akmens, pakeisti savo santykių situacijos – vis krenta žemyn į nesusikalbėjimo, vienatvės, gailesčio sau ir neapykantos kitam liūną. K. Sajos tragedijos veikėjai įkalinti savo pačių santuokoje – kalėjime, kurio sienų nė vienas nebeįstengia nugriauti. Mėšlungis pjesėje – ne tik santykių metafora, tai būsena einanti su mumis iš kartos į kartą.

Tai sunki, bet prasminga kelionė į save. Gal net paskatins jus keistis, išsivaduoti iš sąstingio, iš naujo atrasti meilės prasmę. Išdrįskite įbristi į šiuolaikinio teatro vandenis ir atsimerkti.

Režisierė R.Urbonavičiūtė apie „Mėšlungį“

Statyti „Mėšlungį“ pasirinkau ne atsitiktinai. K. Saja – lietuvių literatūros klasikas. Jo kūriniai yra atviri, jausmingi, turintys plačią potekstę, ir, svarbiausia, tebėra aktualūs šiandien. Tikros tiesos, kad ir kokios jos būtų skaudžios, nesikeičia. Jos kaip brydė eina iš kartos į kartą, primindamos mūsų silpnumą. Norisi suprasti, kodėl gyvendami drauge susvetimėjame, kaip paveikiam vieni kitų likimus, kas slypi už vienas kitam išsakytų žodžių. Tikiu, kad žmogus pilnaverčiai gimsta vėliau negu fiziškai ir miršta anksčiau negu jį ištinka fizinė mirtis.

Įkūnyti Elijos ir Vytauto Kentros personažus pasirinkau dar jaunus, tačiau su didžiausiu kraštutinumu savo vaidmeniui atsiduodančius aktorius. Statydama šį spektaklį nesivadovavau principu „menas menui“. Man labiau priimtinas šiuolaikinio teatro santykis su žiūrovais. Siekiau pritaikyti pjesę šiuolaikiniam žmogui ir stengtis kalbėti jausmų kalba. Mėgstu rizikuoti ir scenoje ieškoti sunkiai apibrėžiamų dalykų išraiškos. Tampa svarbus ne tik tekstas, bet ir vaizdų potyriai. Spektaklyje klasika persipina su moderniųjų technologijų raiška.