Anton Čechov
DĖDĖ VANIA
Režisierius Tadas Montrimas

Vienos dalies imersinis spektaklis; N-16
Markučių dvaras (Subačiaus g. 124, Vilnius)

1896 m. baigtos rašyti Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania“ paantraštė įvardija: „keturių veiksmų scenos iš kaimo gyvenimo“. Daug metų profesorius Serebriakovas mėgavosi tuo, jog šeima jį garbina, , juo žavisi, yra palaikomas finansiškai – pinigus siunčia iš mirusios žmonos dvaro. Profesoriui išėjus į pensiją, daug kas keičiasi – jis yra priverstas persikelti į kaimą, nes gyventi mieste nebeleidžia finansinė padėtis. Serebriakovas visiems dvaro gyventojams įsiėda su savo užgaidomis ir skundais dėl podagros. Konfliktą dar labiau įsiūbuoja tai, jog Ivanas Voinickis (dėdė Vania) įsimyli jauną profesoriaus žmoną Jeleną Andrejevną ir ima jai rodyti dėmesį.
 
Spektaklis – imersinis (įtraukiantis, interaktyvus), t. y. žiūrovai neakivaizdžiai dalyvauja pačiame spektaklyje, su gidu keliauja po skirtingas veiksmo vietas, tapdami nematomais ir nebyliais ten vykstančių įvykių liudininkais. Spektaklis paprastai vaidinamas Markučių dvare (Subačiaus g. 124, Vilnius). Markučių dvaras – ideali vieta atkurti XIX a. pabaigos, anot A. Čechovo, „scenas iš kaimo gyvenimo“. Autentiką  XIX a. atmosferą išsaugoję muziejaus kambariai, kalvotas sodybos landšaftas, aplinka, leidžianti atskiras scenas vaidinti ne tik namo patalpose, žiūrovams suteikia galimybę patirti tikrą „kelionės laiku“ įspūdį. Spektaklis rodytas ir Palangoje, miesto burmistro Jono Šliūpo memorialinėje sodyboje,  pasirodymai planuojami ir kitose autentiškose erdvėse.
 
Žiūrovai padalinami į 4 grupes po 15 žmonių. Kiekvienai grupei skiriamas gidas – stalkeris, kurio užduotis – koordinuoti žiūrovų kelionę po A. Čechovo kūrinį. Gidai supažindina savo grupes su būsimo spektaklio žaidimo taisyklėmis, pareigomis ir teisėmis bei išdalina kaukes, kurių negalima nusiimti iki pat spektaklio pabaigos. Vienu metu vaidinamos 4 atskiros scenos, stebimos skirtingų žiūrovų grupių, kurios pagal gidų nurodymus keliauja spektaklio erdvėje. Kambarius skiria durys, bet tiek žiūrovai, tiek pjesės herojai gali girdėti už sienos vykstantį gyvenimą.
 
Spektaklio kūrėjų tikslas – atkurti ne pjesės siužetą, bet pačią situaciją – neapykantos, savigraužos, pykčio, o kartu ir meilės bei aistros perpildytus Voinickio namus. Siekiama žiūrovui sukurti sąlygas ne tik stebėti, bet ir patirti, maksimaliai pasinerti į visiškai naujus išgyvenimus, jausmus.
 
„Dėdės Vanios“ inscenizacijos autorius ir režisierius statytojas Tadas Montrimas 2020 m. už šio spektaklio režisūrą apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ nominacijoje „Už metų patirtį“.