Aprašymas

Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastato istorija mena svarbiausius Vilniaus visuomeninio gyvenimo raidos etapus. Pirmieji statiniai dabartinės Filharmonijos pastato vietoje atsirado XVI a. pradžioje, kai Vilniaus miestas, remiantis Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija, buvo apjuostas gynybine siena (153–1522). Šalia jos tuometinis Vilniaus magistratas iš Novgorodo, Maskvos ir Tverės atvykstantiems pirkliams leido statydintis Rusų pirklių namus, istorikų vadinamus „Vilniaus svečių kiemu“. Kaip svarbus tuo metu visuomeninės reikšmės pastatas šie pirklių namai pastatyti netoli magistrato būstinės, t.y. rotušės, vadinamojo Rusų miesto dalyje, vakarinėje Medininkų trakto pusėje. Gotikinių formų pastatas buvo mūrinis, dviejų aukštų, stovėjo šonu į gatvę ir į posesijos gilumą turėjo du erdvius, mūrine siena aptvertus kiemus (pirklių ir ūkinį). Pirmame aukšte buvo įsikūrusios įvairios parduotuvėlės, o antrame – patalpos atvykstantiems pirkliams apsistoti. Kiemuose būdavo sudaromi prekybos sandoriai, tad juose buvo įrengti sandėliai prekėms laikyti. Visa pastato teritorija driekėsi iki dabartinės Arklių gatvės.

XVII a. viduryje Vilniuje daugėjant prekybos pastatų, Rusų pirklių namų išorė neteko savo išskirtinumo, lyginant su gotikos laikotarpiu. Pastato architektūrinis ansamblis kito, ypač po didžiųjų 1645–1655 m. gaisrų. XVII a. viduryje daugiausia pastatų dabartinėje Aušros Vartų gatvėje priklausė didikams, o Rusų pirklių namus ir toliau globojo turtingi miestiečiai. Per rekonstrukciją pastatas buvo išplėstas (pristatyti du šoniniai korpusai), taikomos renesanso architektūros formos. Šoniniuose kiemo korpusuose, sekant italų renesanso stilistika, per du aukštus sumūrytos arkinės galerijos (dėl vėsaus ir drėgno klimato dauguma jų vėliau buvo užmūrytos). Pirmame pastato aukšte ir toliau veikė parduotuvės, prekių sandėliai bei neseniai atsiradusi smuklė, o antras aukštas buvo skirtas rezidencinėms reikmėms. Įvažiavimo gotikinė (šoninė) arka perkelta į pastato centrą.

Iki XVIII a. pab. gynybinių miesto sienų apsuptų kvartalų daugėjo, tankėjo užstatymas. Tačiau miesto vaizdą smarkiai keitė nuolatiniai gaisrai, itin trikdę nuoseklią statybų raidą. Yra žinoma, kad iš Rubino bravoro Užupio priemiestyje 1748 m. kilęs gaisras neaplenkė ir Rusų pirklių namų pastato. Tad XVIII a. viduryje jis vėl buvo rekonstruotas. Nors pirmuose aukštuose dauguma patalpų išliko prekybinės, rūsiai po namu buvo perdengti cilindriniais skliautais, pirmame aukšte įsikūrė acto darykla, o pastato planas įgavo „U“ raidės formą. Pakito ir pastato vaidmuo mieste: XVI a. pradžioje Vilniuje pastatyti Rusų pirklių namai užėmė vyraujančią poziciją tarp prekybinio pobūdžio pastatų, o XVII a. pavieniai stambūs feodalai ir pirkliai jau turėjo pasistatydinę nuosavus prekybos namus, susikūrė Vilniaus pirklių gildijos. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Rusų pirklių namų reikšmė XVII–XVIII a. buvo daugiau vietinė, kadangi formavo vienos seniausių Vilniuje etninių zonų – vadinamojo Rusų miesto vaizdą.

Po Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) trijų padalijimų (1772–1795) Vilnius atiteko Rusijai ir buvo vienas didžiausių imperijos miestų (25 gyventojų). XIX a. pradžioje Rusų pirklių namai pervadinti į „Dom Goscinny“, čia įsisteigė didmeninės prekybos namai ir viešbutis. 1835 m. antrame aukšte dauguma patalpų liko gyvenamosios, tačiau kai kuriose jų įsikūrė miesto policija, pirmame aukšte – kalėjimas ir ugniagesių komanda. XVIII a. pabaigoje griaunant Vilniaus gynybinius įtvirtinimus (sieną, vartus ir gynybinius bokštus), iš likusių sveikų plytų buvo rekonstruojami svarbiausi miesto pastatai: baigus griauti Spaso bei Subačiaus vartų bokštus, Vilniaus miesto magistratas 182 m. įsakė miesto ekonomijai pradėti griauti Vilniaus (Vilijos) vartus, nes reiksią plytų 183 m. vasarą prasidėsiančiam Pirklių rūmų perstatymui. Po jo pastatas įgavo klasicistinę kompoziciją, toks jis išliko iki pat XX a. pradžios.