Aprašymas

Pirmąją nuolatinę rusų teatro trupę 1864 metų gruodį Vilniuje įkūrė žymus Sankt Peterburgo Imperatoriškojo Aleksandrijos teatro artistas Pavelas Vasiljevas. Teatras buvo generolo gubernatoriaus žinioje, jam kasmet buvo skiriama subsidija. 1864 m. sausio 8 d. buvo priimtas specialus Potvarkis dėl teatro, reglamentavęs jo veiklą. Teatro garbės globėjais tapo kunigaikštis Šachovskojus-Strešnevas ir grafas Ožarovskis. 1865 m. buvo išleistos Vilniaus teatro artistų taisyklės.

Pirmasis sezonas buvo atidarytas 1864 m. gruodžio 6 d. jungtiniu spektakliu pagal N. Polevojaus kūrinius „Painus reikalas“ ir „Rusų laivyno senelis“. Tą patį sezoną buvo parodyti I. Turgenevo „Įnamys“, A. Puškino „Stoties prižiūrėtojas“, A. Suchovo-Kobylino „Krečinskio vedybos“. Tuomet vienintelis gubernijos sostinės dramos teatras turėjo didelės įtakos miesto kultūriniam gyvenimui. Repertuarą sudarė įvairaus žanro spektakliai, sukurti pagal rusų ir užsienio autorių dramaturgų kūrinius: W.Shakespeare'o „Daug triukšmo dėl nieko“, „Hamletas“, „Otelas“, F. Schillerio „Marija Stiuart“, „Plėšikai“, K. Guckovo „Urielis Akosta“.

Teatras ypač klestėjo ХIХ amžiaus pabaigoje, kai susibūrė stipri nuolat vaidinanti antreprizė, kuriai vadovavo Konstantinas Nezlobinas. Tuo laikotarpiu repertuaro pagrindą sudarė rusų dramaturgų kūriniai: N. Gogolio „Revizorius“, A. Gribojedovo „Vargas dėl proto“, A. Ostrovskio „Pasiutę pinigai“, „Talentai ir gerbėjai“, „Bekraitė“, I. Turgenevo pjesės, A. Tolstojaus trilogija „Ivano Rūsčiojo mirtis“, „Caras Fiodoras Joanovičius“, „Caras Borisas“. Tuo metu populiari buvo naujos kartos autorių – A. Čechovo, G. Hauptmano, H. Ibseno dramaturgija. Keletą sezonų (1894–1895 ir 1895–1896 metais) teatre vaidino didžioji rusų teatro aktorė Vera Komisarževskaja.

Pirmojo pasaulinio karo metais trupė iširo, o nuo 1946 metų rugsėjo 21 dienos stacionarus teatras vėl pradėjo veikti, pasirodžius spektaklio Aleksandro Ostrovskio „Be kaltės kalti“ premjerai. Pirmųjų spektaklių repeticijos vyko Maskvoje. Pirmuoju teatro meno vadovu buvo Uzbekijos TSR liaudies artistas V. Ladyginas. Vėliau teatro meno vadovais buvo S. Vladyčinskis, V. Velikatovas, A. Novoskolcevas, J. Markova, A. Poliakovas. Po dažnos vyriausiųjų režisierių kaitos laikotarpio teatro meno vadovu tapo Viktoras Golovčineris (1955–1962), kurio vadovavimo metu teatras susiformavo kaip turintis savitą kūrybinį braižą vientisas meno kolektyvas. Nuo 1955 metų Rusų dramos teatras vaidino svarbų vaidmenį respublikos teatriniame gyvenime, jo spektaklius gastrolėse už Lietuvos ribų puikiai vertino žiūrovai ir kritikai. Po V. Golovčinerio teatrui vadovavo Vladimiras Galickis (1962–1966), Jevgenijus Chigerovičius (1966–197), Romanas Viktiukas (197–1974), Vitalijus Lanskojus (1975–1978), Vladimiras Zacharovas (1979–1981), Ivanas Petrovas (1981–1988).

Permainos, vykusios šalyje ir jos teatruose devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtąjį dešimtmetį, negalėjo nepalikti pėdsako teatro kolektyvo gyvenime. Naujaisiais laikais reikėjo ir naujo požiūrio į įprastą veiklą, kitokių vadovavimo teatrui formų, naujo daugelio estetinių kriterijų įvertinimo. Tuo metu teatrui vadovavo „aktorių triumviratas" – Artiomas Inozemcevas, Michailas Jevdokimovas, Vladimiras Jefremovas (1988–199), Viačeslavas Kokorinas (199–1992), Linas Marijus Zaikauskas (1992–1999), Vladimiras Tarasovas (1999–22), Тatjana Rinkevičienė (22–28), Jonas Vaitkus (28–218). Nuo 218 metų rugpjūčio teatrui vadovauja Olga Polevikova.

Per septynis dešimtmečius teatre kūrė žymūs režisieriai Leonidas Lurjė, Jonas Jurašas, Jurijus Popovas, Jonas Vaitkus, Agnius Jankevičius, Oskaras Koršunovas, dailininkai Michailas Percovas, Nina Livont, Aleksandras Vasiljevas, kompozitorius ir muzikantas Viačeslavas Ganelinas, aktoriai Jelena Višnevskaja, Olga Cholina, Jevgenijus Marcevičius, Monika Mironaitė, Valentina Motovilova, Nikolajus Trusovas, Artiomas Inozemcevas, Elina Bystrickaja, Michailas Jevdokimovas, Igoris Bodekas, Tatjana Liutajeva, Jelena Maivina, Vladimiras Jefremovas ir daugelis kitų. Spektaklius statė žinomi užsienio režisieriai: Vladimiras Mirzojevas, Genadijus Trostianeckis, Dmitrijus Černiakovas, Borisas Juchananovas (Rusija), Eduardas Mitnickis, Grigorijus Gladijus (Ukraina), Borisas Lucenka (Baltarusija), Adamas Chanuszkiewiczius (Lenkija) ir kiti.

Nepriklausomybės metais Lietuvos rusų dramos teatras tęsia aktyvią kūrybinę veiklą. Jo spektaklius galėjo pamatyti ne tik Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų gyventojai, taip pat Rusijos bei Lenkijos žiūrovai. Teatras dalyvavo 21 metų III pasaulinėje teatrų olimpiadoje Maskvoje, rodė spektaklius įvairiuose festivaliuose Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Baltarusijoje, Izraelyje.

Didelį dėmesį teatras skiria jauniesiems žiūrovams. Repertuare daugiau nei dešimt pastatymų vaikams. Gražia tradicija tapo kasmet moksleivių atostogų metu rodyti naujamečius spektaklius, kuomet ypatingas dėmesys skiriamas vaikams iš nepasiturinčių šeimų.

Daug metų teatro pastatas, kurio dabar jau nėra miesto žemėlapyje, buvo Jogailos gatvėje. Devintojo dešimtmečio viduryje kolektyvas persikėlė į istorinį teatro pastatą J. Basanavičiaus gatvėje, kuriame ir dirba iki šiol. Teatro pastatas – architektūros paminklas.

Nuo 1946 metų iki šių dienų teatre įvyko per 4 premjerų. Šiuo metu Rusų dramos teatras – vienintelis Lietuvoje profesionalus teatras, kuriantis rusų kalba.