Paliesiaus dvaras mena dar XVII amžiaus laikus, kai grafas Tyzenhauzas čia įsigijo dvarą, o prie Kančioginos upelio tuomet puikavosi pirtelė, bravoras. Unikali savo kraštovaizdžiu ir paslaptinga įvairove pati gamta pašnibždėjo vietovės pavadinimą: tai, kas esa prie miškelio, „paliesiuje“. Taip ir gimė Paliesiaus vietovė ir jos centru tapo Paliesiaus dvaras.
Bėgant metams, keičiantis dvaro šeimininkams, keitėsi ir pats dvaras. XIX amžius laikomas dvaro klestėjimo laikotarpiu, kai valdant Kublickiams, Paliesiaus dvaras buvo net svarbesnis už Mielagėnų miestelį ir buvo stambus Lietuvos ūkio klestėjimo bei kultūros sklaidos centras.
Paliesiaus dvaro ansamblis suformuotas XVIII a. pab.− XIX a. pr. Nuo 1736 metų dvaras priklausė Livonijos valdžios pareigūnų Kublickių šeimai, kuri giminiavosi su LDK didikais Soltanais. Valdant Kublickiams XIX a. pr. buvo pastatytas gyvenamasis namas su arklidėmis, dabar vadinamas Prižiūrėtojo namu. Greta jo buvo pastatytas nebūdingos pusapvalės formos tvartas, uždaru kiemu sujungtas su gyvenamuoju namu. Tik vėliau iškilo neįmantrus plytinis tinkuotas gyvenamasis pastatas – rūmai, į kurį persikraustė savininkai. Prie šio pastato stovėjo koplyčia, ledainė, įrengtas reprezentacinis kiemas-parkas. Faktas, kad nebuvo skubama statyti gyvenamųjų rūmų, byloja apie tai, jog Kublickiai labiau rūpinosi pačiu ūkiu, o ne reprezentaciniais dalykais. Tai patvirtina ir dailininko Vincento Smakausko laiškai, rašyti žmonai Emilijai Kublickaitei, kuriuose užsimenama, kad broliai Kublickiai ūkininkauja moderniai, turi pačios naujausios technikos, ūkis didelis, tvarkingas, dvaro biblioteka turtinga. Broliai Stanislovas ir Adolfas Kublickiai buvo aktyvūs 1831 m. sukilimo Užnerio apskrityje organizatoriai ir dalyviai, po sukilimo priversti pasitraukti į Prūsiją. Taip baigėsi Kublickių dvaro valdymo laikotarpis.
XIX a. vid. – XX a. vid. dvaras išgyveno nuopuolį. 1887 m. dvarą iš varžytinių nupirko P. Liubimovas, paskui Povarova. Pastaroji dvarą pardavė generolui majorui fon Eksei, kuriam mirus, našlė Marija Dmitrijevna fon Eksė išpardavė dvaro žemes, o kas liko užstatė Vilniaus žemės bankui.
1921 m. dvaro savininku tapo Romualdas Bržezinskis, tačiau prieš Antrąjį pasaulinį karą šiai Lietuvos daliai patekus į Baltarusijos teritoriją, dvaras buvo nacionalizuotas, o karui pasibaigus dvaro pastatus perėmė kolūkis. Taip turtas buvo išgrobstytas, o dvarui priklausę pastatai apgriauti.
Pažymėtina, kad 1956 m. dvaro rūmai, nors ir prastos būklės, bet dar stovėjo – rūmų baigtį nulėmė vietiniai gyventojai, plyta po plytos išnešioję rūmų pastato sienas.
Pradėjus dvaro rekonstrukcijos darbus, vienas iš pagrindinių tikslų buvo sveikatos gerinimo ir kompleksinio turizmo paslaugų sukūrimas.
Ant pamatų, rastų prie šiaurinio įvažiavimo į dvarą, pastatytas medinis administracinis-terapinis korpusas, kuriame įsikūrusi Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinika.
