Vilniaus universitetas, viena seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, įkurtas 1579 metais. Ilgą laiką būdamas vienintele aukštojo mokslo įstaiga Lietuvoje, universitetas darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. Per daugiau nei 4 metų Vilniaus universitetas išgyveno kilimą, smukimą, atgijimą ir uždarymą. Universiteto istorija labai turtinga ir prieštaringa, neatsiejama nuo Lietuvos valstybės istorijos, atspindinti visus jos dramatiškus tarpsnius.
1579 m. karalius Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą, o popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią 157 m. Vilniuje įsteigtą jėzuitų kolegiją universitetu. Lyg ir nutolusiame nuo pagrindinių to meto Europos kultūros centrų Vilniaus universitete pakako peno subręsti pažangiausioms mokslo idėjoms. Europoje greitai išgarsėjo Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius poetas M. K. Sarbievijus, žymus oratorius, retorikos meistras Žygimantas Liauksminas, pirmosios Lietuvos istorijos autorius A.Vijūkas-Kojelavičius, lietuvių raštijos kūrėjas Konstantinas Sirvydas ir kiti. 1753 m. įkuriama Astronomijos observatorija, viena seniausių Europoje ir seniausia buvusioje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje.
1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, universitetas atiteko valstybinei švietimo ir kultūros institucijai - Edukacinei komisijai. Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos jis pavadinamas Vilniaus vyriausiąja mokykla, o 183 m. jam suteikiamas "imperatoriškojo" titulas. Tuo metu universitete profesoriavo ir mokėsi daug garsių asmenybių: medikai vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, istorikas Joachimas Lelevelis, poetai Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas.
Dėl profesorių ir studentų dalyvavimo 1831 m. sukilime caro Nikolajaus I įsakymu 1832 m. universitetas buvo uždarytas ir neveikė iki 1919 m. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, 1919 - 1939 m. čia veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas, kuriame mokėsi ir būsimasis Nobelio premijos laureatas rašytojas Česlovas Milošas. 1939 m. Vilniaus universitetas atnaujino darbą, atkėlus iš Kauno Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetus, bet jau 194 m., Lietuvai tapus Tarybų Sąjungos dalimi, jis buvo pertvarkytas pagalJ. K. Vilčinskio graviūra tarybinių universitetų pavyzdį. 1943 m. okupantai vokiečiai uždarė universitetą ir jis vėl atvėrė duris 1944 m. rudenį. Nors ir varžomas tarybinės ideologijos, Vilniaus universitetas plėtėsi ir stiprėjo, jame susiformavo tarptautiniu mastu pripažintos mokslinės mokyklos, subrendo daug iškilių asmenybių.
199 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patvirtintas Universiteto statutas, grąžinęs jam autonomiją.
Daugiau informacijos rasite leidinyje „Universitas Vilnensis 1579–24“.
