Ką jūs manote apie muziejus?
Galbūt, nejučia dėliojasi frazės- nuobodu, nepatrauklu, neįdomu... Ką ten veikti?
Mums patiems taip iš dalies atrodė. Bet kadangi portalas KaVeikti.lt priskiria muziejus prie pramogų sferos, tad ir nusprendėme patyrinėti kelis iš jų bei įrodyti, kad ir MUZIEJUOSE YRA KĄ VEIKTI!
Visiškai netikėtai pasitaikė nuostabi galimybė apsilankyti Muziejuje neregiams. Šį Kauno Soboro rūsyje įrengtą muziejų drąsiai galima laikyti eksperimentiniu. Tai išties unikalus reiškinys Lietuvos muziejų pasaulyje. Apsilankymas jame ne tik gniaužia kvapą, bet ir verčia susimąstyti.
Duris į muziejų atveria malonus senukas. Prieš pradedant, išsamiai paaiškinama, kur ir kaip teks eiti. Santūriai įspėjama garsiai nerėkti ir nepanikuoti... Taigi ekskursija po kasdienį neregių pasaulį prasideda.
Tik išvydus gilyn į tamsą vedančius siaurus laiptus, užplūsta džiaugsmas, kad eini ne vienas. Taip pat ir klausimas, kodėl apskritai eini?! Deja, kelio atgal nėra... Tai pasako jau paties muziejaus idėja – lankytojai visiškoje tamsoje privalo nueiti specialiai tam paruoštą trasą.
Vos tik pradėjus eiti, apima panika. Kur sukti? Ko nusitverti? Juk aplink iš tiesų tamsu! Laimei, orientuotis padeda muziejumi paverstoje ertmėje nutiesta virvė ir... drauge einančio bendražygio ranka. Nuslūgus pirmajai jaudulio bangai, užplūsta smalsumas. Net ir bijant, norisi sužinoti, patirti, o labiausiai – ir vėl atsidurti šviesoje. Taigi šiame muziejuje nerasite nieko konkretaus. Čia eksponuojami pojūčiai. Jau minėtoji trasa primena vingiuotą, įvairiomis kliūtimis užgriozdintą labirintą. Specifinę atmosferą sukuria tamsoje nematomi, nuo lubų kabantys daiktai, ypač siauri, klaidinantys praėjimai. Ir visa tai reikia įveikti!
Tai tikrai puikus būdas ne tik išmėginti, bet ir pažinti save. Bandant įveikti tamsą, pamažu apima pasitikėjimas savimi. Taip pat ir atsakomybė už neregimus, tačiau kažkur tamsoje esančius draugus. Muziejuje įgyta patirtis leidžia atsiskleisti komandinio darbo įgūdžiams. Kiekvienam suteikiama proga pamėginti nugalėti ne tik savo paties, bet ir kito baimę. Ir, kas be ko, bent iš dalies atsidurti mums taip sunkiai suvokiamame neregio pasaulyje...
Visgi kiekvienas patiria kažką savito, individualaus. Tai gerai įrodo ir kitų muziejuje apsilankiusių drąsuolių patirtis:
„Jau eidama į Neregių muziejų, žinojau, jog jame bus tamsu. Bet tik įėjusi į vidų, supratau, kad čia iš tiesų TAMSU. Nepažįstama aplinka ir aklina tamsuma sukėlė lengvą paniką. Nuolat ieškojau draugės rankos, o kai ji, atitrūkusi į priekį, mano ranką paleisdavo, tuoj pat šaukdavau sugrįžti ir laikyti mane... Šis kito žmogaus šalia poreikis turbūt susijęs su nesaugumu, kurį patyriau būdama „akla“. Kita vertus, iš paskos už rankos pati vedžiau žmogų, kuris tamsos išsigando kur kas labiau nei aš. Ramindama šią merginą, sakiau, kas jos laukia kiekviename žingsnyje: „Atsargiai, dabar bus mažiukas laiptukas. Neišsigąsk, dabar lįsime per siaurą tarpą...“. Saugodama ją, ir pati jaučiausi saugesnė. Tad, manau, Neregių muziejus – tai nuostabi vieta suprasti, jog būdami vieni mes esame labiau pažeidžiami nei laikydami ką nors už rankos. Gera, kai yra žmonių, su kuriais drąsiai gali eiti net aklinoj tamsumoje.“ (Ramutė)
„Nežinau, ar dėl to, kad į požemius leidomės trise, ar dėl to, kad aš esu ypač baikšti, tos 4- 6 minutės buvo kol kas baisiausios mano gyvenime. Teko kovoti ne tik su tamsa, bet ir su labai stipriu noru apsisukti ir grįžti atgal. Vijau šalin visas baisias mintis, kurios mane puolė, ir kartojau sau, kad tuoj tuoj išeisime į šviesą. Pojūčius dar labiau aštrino žinojimas, jog esame Soboro katakombose (ką gali žinot, ko iš tikrųjų čia yra...) Žodžiu, buvo kraupu... Pagaliau išėjus į šviesą ir šiek tiek nurimus nervams, supratau, kokią naudingą patirtį turėjome. Juk tikrai neužtenka užsimerkti ar paprasčiausiai pabūti tamsoje, kad suprastum, kaip jaučiasi neregiai. Reikia patirti tokias (ar bent panašias) situacijas, kada taip norisi matyti, bet supranti, jog tai tiesiog neįmanoma. Kada esi tamsoje ir tenka pamiršti įprastą orientavimąsi aplinkoje per regėjimą, tenka pasitelkti kitus instinktus. Visgi antrąkart to patirti nenorėčiau!“ (Lina)
Ką gi, išties žavu... Visgi nesupraskite klaidingai – Muziejaus neregiams tikslas nėra išgąsdinti. Net ir stipriausią baimę patyrę lankytojai vėliau suvokia akimirką pabuvoję ne siaubo kambaryje, o paslaptingame ir mums svetimame tamsos pasaulyje... Neregio vaidmuo ir tamsoje pagaliau atsiverianti šviesa sukelia neišdildomą įspūdį, o pojūčiai išlieka dar ilgai.
Sudominome?
Kai būsite Kaune, nepraleiskite galimybės patirti neišdildomų įspūdžių šiame neįprastame muziejuje! Beje, ir visiškai nemokamai.
KaVeikti.lt informacija
