“Upė vingiavo visai netoli namų. Tereikėdavo tik, kad šviestų saulė ir nesisuktų vandens malūnas. Atbėgęs prie upės Antanas žvilgtelėja į vandenį ir nusiminęs ištaria: „Mala.” O tai reiškė: nuo malūno rato krentantis vanduo gerokai pagilino upę, padaugino vandens ir jokia žvejonė, nors diena ir geriausia, šiandien neišeis. Karštomis dienomis ne taip dažnai ir maldavo — trūkdavo vandens, kartais gal ir malinio.”
(Edvardas “Iš vieno su upe - 1”)
Vilnius. Miesto šurmulyje paskendusios mašinų spūstys ir kelia netvarkingo ir nuolat skubančio miesto įvaizdį. Net nepamanytum jog čia, šalimais, galėtum rasti veik XVI amžių menančius architektūrinius stebuklus bei kultūrinius paveldus. Važiuojant Pilaitės mikrorajono link, senuoju keliu aptiksi kultūrinę nuorodą į šią, kiek keistoką savo išvaizda, vietą. Sutapimu gal ir sunkoka būtų vadinti, bet pasikeitus gyvenimo būdui bei vietai, išliko kultūrinis elementas - Malūnas. Antai Jeruzalės rajonas mane nuolat stebindavo Verkių parku ir vandens malūnu. Tai bene svarbiausias akcentas architektūriniame ansamblyje dvaro, kurį ketinu pristatyti.
XVI a. įkurtas mūrinis dvaras ir gyvenvietė. Jau nuo XVI amžiaus čia pradėjo klestėti stiprus ūkis. Apie 1550 m. ant kalno stovėjo mūriniai dviaukščiai gynybinio tipo rūmai su bokštais kampuose ir rūsiais. Taip pat, tuo laikotarpiu pradėjo girnas sukti Pilaitės dvare įrengtas malūnas. 1828 m. čia buvo įkurtas Vilniaus universiteto Praktinės agronomijos instituto mokomasis ūkis. Malūnas pastatytas ant Sudervės upelio, sutvarkyta tvenkinių sistema ir gražiai prižiūrima aplinka. Čia pat pūpso išdidus ir piktas piliakalnis, menantis net kryžiuočių laikus. Ant jo, pasak istorinių šaltinių, stovėjusi pilis nuo kurios ir kildinamas dabartinis mikrorajono pavadinimas. Šalia piliakalnio išliko istorinis dvaras, išlikę rūmai, senieji rūmai, kumetynas, oficina, ūkinis pastas bei nekartą aptariamas vandens malūnas.
Pasukus link žymiojo objekto pasitinka vartų stulpai. Varteliai- keistas ir kartu labai svarbus dvaro elementas. Juk jis pasitikdavo svečius, “saugodavo” bei reprezentuodavo tuometinei liaudžiai apie tai, kas slepiasi giliau. Daugiau nėra ką bepridurti apie pakelėje pasitinkantį objektą. Čia galima arba leistis žemyn ties atrestauruotu malūnu, arba pasukti kairiau ir rasti pagrindinius dvaro pastatus. Pagailo dvaro, žinant jo vertę ir istorinius motyvus. Graudu buvo žiūrėti į čia pat išklotus džiūti kažkieno skalbinius, bei visą tą realyb kiek primenančią Žemaitės kūrinyje "Marti" aprašomą buitį. Bet tenka su tuo taikytis- tokia šių dienos realybė.
Oficina - tarnų gyvenamasis pastatas.
*Lietuvoje oficinos statytos dvaruose. Dažniausiai būdavo statomos kelios oficinos, kur įsikurdavo dvare dirbdavę tarnai
.
Išlikę seniejieji rūmai savo puošnumu panašūs į Beržėnų dvarą. Architektūra kiek apniokota sovietinių sprendimų- čia plyta nevietoje sumūryta, čia priestatas neaiškios paskirties prilipdytas... Na o visa kitą gali tik įsivaizduoti kaip buvo užmanyta. Daug prarasta ir nebesugrąžinsi. Likę tik keli dvarą primenantys simboliai. Todėl ir toliau norėtųsi pagrindinį dėmesį sutelkti ties puošniuoju malūnu.
Vėjo malūnas netikėtai iššokantis iš bendro konteksto rėmų.
Malūnai sudarė nemažą svorį viso dvaro bendrajame plane. Nuo seno neatskiriama peizažo dalis buvo vėjo bei vandens malūnai. Tai architektūrinis bei ūkinis elementas, aplink kurį sukosi, zujo bei nuo jo priklausė daugybė žmonių. Dabartinė situacija lemia, jog kaikuriuose malūnuose įrengti restoranai, kavinės, viešbutukai, moteliai. Išnaudotas ir Pilaitės malūne esantis plotas- jame veikia "Senųjų vandens malūnų" ekspozicija. Lauke rasi nemažai istorinių malūno elementų.
Malūną supa vandens sistema, kuri buvo naudojama žuvininkystei. Centrinis tvenkinys ir vandens malūnas - elektros energijos gamybai. Laiptuota tvenkinių konstrukcija pagyvina kraštovaizdį, taip apsunkusį nuo industrinio žmogaus įsikišimo. Pilaitės dvaras neveltui gali didžiuotis tiek savo praeitimi, tiek dabartine padėtimi. Juk tik keturi malūnai puošia Vilniaus miestą! Šiuo metu galima apžiūrėti Pučkorių, Žvėryno, Verkių ir, žinoma, Pilaitės vandens malūnus.
Malūnas pastatytas ant Sudervės upelio, sutvarkyta tvenkinių sistema ir gražiai prižiūrima aplinka.
Pagirtinu tvarkingumu sudėlioti senojo malūno elementai.
Kiek keistoku šeimininkų sprendimu laikyčiau visai netoliese įkurdintą šviežutėlį vėjo malūną. O gal tai tik grandiozinio plano dalis? Šiuo metu tai netelpantis į bendrą kontektą dvaro elementas. Masyvus ir beveik be jokios, mano manymu, konkrečios paskirties pastatas.
Tiesa, toks paklydėlis yra ne vienas. Gretimais pagrindinio tvenkinio, tarsi miniatiūrinė kopija sukonstruotas mažasis vėjo malūno brolis. Tačiau šis- tikrai gražus, pažiūrėti yra į ką...
Prie pagrindinio tvenkinio šliejasi didžiojo vėjagaudžio brolis.
Dvaras turi pakankamai didelį potencialą. Tačiau dar daug pastangų reikės įdėti, norit prikelti bei puošniai pristatyti atskirus architektūrinius vienetus. Tokius kaip- oficina, pagrindinis rūmų pastatas ir kt. Kiek sudėtingesnė ir dvaro vieta, palyginus su kitais, nutolusiais nuo Vilniaus centro dvarais. Bet džiugu, kad kažkas juda, stato, bei visaip prisideda prie paveldo atkūrimo ir išlaikymo.
Rūmai nespindi tvarkingumu, todėl kiek romantiškiau atrodo žiūrint iš gero atstumo.
Ekspozicija lauke, kurią sunku praeiti nepastebėjus.
Tekstas ir nuotraukos- Aurimas Šatas
KaVeikti.lt
