Brazilijos, išsidėsčiusios ties pusiauju, klimatui yra būdingi regioniniai skirtumai. Amazonės žemumoje vyrauja pusiaujinis drėgnas klimatas – metinis kritulių vidurkis yra apie 4000 mm, vidutinė mėnesio temperatūra apie 25–28 °C. Brazilijos ir Gvianos aukštumose vyrauja subekvatorinis drėgnas klimatas – vidutinis metinis kritulių kiekis yra apie 1000–2000 mm. Pietinėje šalies dalyje vyrauja subtropinis jūrinis klimatas – vidutinis metinis kritulių kiekis yra apie 1800 mm, vidutinė mėnesio temperatūra apie 13 °C liepos mėnesį ir 24 °C sausio mėnesį.    

Per visą savo penkių šimtų metų istorijos laikotarpį Brazilija suspėjo pabūti ir portugalų kolonija, ir imperija. Ji persirgo daugybe karštligių: cukraus, aukso ir deimantų, kavos ir gumos. Kiekvienu istoriniu laikotarpiu šalis turėdavo vis naują sostinę. Šalies vizitinė kortelė ir didžiausias miestas yra Rio de Žaneiras. Brazilai įsitikinę, kad tai – gražiausias pasaulio miestas, kuris pavadintas „Sausio upe” išdygo toje vietoje, kur jokios upės nėra – tik vandenynas ir kalnai. Geriausia miestu gėrėtis nuo Cukrinės galvos kalno, iškilusio pradžioje įlankos.

    Svarbiausias Brazilijos kultūros centras, finansinių biržų ir prekybinių sandorių širdis yra San Paulas. Miesto įkūrimo istorija sietina su portugalų veržimusi į šalies gilumą XVI a. San Paulas buvo įkurtas jėzuitų vienuolių vieno iš Kristaus apaštalų Šv.Povilo garbei. Patys seniausi miesto statiniai - apaštalui skirta bažnyčia ir San Bento vienuolynas. Prekybos ir kavos auginimo plėtros dėka miestas suklestėjo, čia suplaukė minios europiečių emigrantų. San Paulo urbanizacija prasidėjo XIX amžiuje. Atsirado pirmieji tramvajai, dujiniai žibintai, vandentiekis. Pradėti statyti kultūriniams renginiams skirti statiniai, teatrai. Miestas tapo švaresnis. Miestas atsinaujina ir šiandien. Perdažomi namai, gatves imta plauti su muilu, nors bomžų sutinkama kiekviename žingsnyje.

San Paulo centrinėse aikštėse galima sutikti vienos praėjusio šimtmečio labiausiai paplitusios, dabar jau mirštančios profesijos atstovų – batų valytojų.

Brazilijoje gyvena viena skaitlingiausių japonų bendruomenių užsienyje – apie 3 mln.

Rio de Žaneiro simbolis – ant aukščiausios kalvos stovinti per 30 metrų aukščio Kristaus statula. Dažnai galima išgirsti – iš kur bepažvelgtumėte, visada atrodo, jog Kristus savo rankas išskleidė jums. Šio miesto gyventojai garbina savo vandenyną ir poilsio dienomis užplūsta paplūdimius. O maudytis čia galima beveik ištisus metus. Išilgai paplūdimių nutįsta prašmatnūs kvartalai, o vadinamieji favelai kybarojasi žaliais kalnų šlaitais aukštyn. Tai skurdžios landynės, primenančios bičių korius ir pastatytos iš bet ko – „ką davė Dievas”.

Rio de Žaneiras – amžinos šventės miestas. Per kraštus besiveržiantis linksmumas ir pašėlę sambos ritmai sklinda Lapos rajone. Naktį Lapa virsta didžiuliu muzikos klubu, barai – šokių salėmis. 

Pirmoji sostinė Salvadoras – kolonijinės epochos paminklas. Brazilai šį miestą vadina Baja. Čia gimė religija, virtuvė, šokiai ir muzika susiliejus katalikiškai portugalų kultūrai su atvežtų iš Vakarų Afrikos vergų tradicijomis ir tikėjimu.

 Daugelis teigia ir mano, kad Niagaros krioklys yra didžiausias pasaulyje. Iš tikrųjų Brazilijos Iguasu krioklys yra 20 metrų aukštesnis ir du kartus platesnis už savo brolį Šiaurės Amerikoje. Iguasu – indėnų kilmės žodis, kuris reiškia „didieji vandenys”. Priklausomai nuo metų laiko kiekvieną sekundę žemyn krisdamas vandens srautas perneša 3–10 mln. litrų vandens. Krioklį sudaro daugybė krentančių upelių – kartais iki 275. Vieną kartą per keturiasdešimtį metų sausros metu Iguasu pilnai išdžiūsta. Tada milžiniškas krioklys virsta paprasta bazaltine pakopa.

Bendra informacija    
Sostinė : Brazilija 
Kalba : Portugalų 
Piniginis vienetas : Realas (BRL)