Kadaise šią žemę atrado Kristupas Kolumbas. Ekspedicija, išsilaipinusi nepažįstamajame krante, pastebėjo, kad čiabuviai pasidabinę aukso papuošalais. Ispanai, manydami, kad čia glūdi aukso ištekliai, atrastą kraštą pavadino Kosta Rika, kas reiškia „turtingas krantas“. Tiesa, aukso jie nerado, bet vardas liko.
500 metų šiose žemėse gyveno indėnų čorotegų gentys, kurių vyrai vertėsi medžiokle, žvejyba, kariavo, rūpinosi religinėmis apeigomis, o moterys – namų ruoša. Pinigus jiems atstojo kakavmedžio vaisiai.
XVI a. vidury šalį kolonizavo ispanai, o indėnai ėmė taip greitai išmirti, kad juos, pagonis, užtarė katalikų bažnyčia. Šiandien vietinės kilmės šalies gyventojų tėra tik vienas procentas.
Lyginant su Centrinės Amerikos kaimyninėmis šalimis, Kosta Rika yra klestinti ir taiki valstybė. Ramybę ir gerovę jai užtikrino 1949 m. konstitucija, paleidusi armiją, suteikusi rinkimų teisę moterims ir negrams, o išrinktajam - prezidento krėsle neužsisėdėti ilgiau vienos kadencijos.
Kosta Rikoje nėra didelių miestų. Sostinė San Chosė, įkurtas XVIII a. pirmoje pusėje, iš visų pusių apsuptas vulkaninės kilmės kalnų grandinių. Gatvės mieste tiesios, pakankamai plačios, daug žalumos. Dauguma pastatų yra dviejų-trijų aukštų. Ypatingų istorinių įžymybių nėra.
Kosta Rika – tai šalis-draustinis, kuriame „šėlsta“ laukinė gamta, apsupta kalnų ir vandenyno. Svarbiausios šalies įžymybės – nacionaliniai parkai, ugnikalniai, vaizdingi slėniai, atogrąžų miškai, baltojo smėlio paplūdimiai.
Kur tiktai Kosta Rikoje nuvyksi, visur išvysi plantacijas: kavos, papajų, palmių, bananų, ananasų. Pagrindiniai eksporto produktai – kava, bananai, cukrus, dekoratyviniai augalai. Kosta Rikos kava laikoma viena geriausių pasaulyje, aromato sodrumu nusileidžia tik kavos pupelėms iš Gvatemalos. Kosta Rikoje auga ir kakavmedžiai, iš kurių vaisių gaminamas šveicariškas šokoladas. Tiek žali, tiek paskrudinti kakao vaisiai nevalgomi; tinkami maistui tampa po ilgo apdorojimo proceso. O išvysti, kaip auga šokoladas, - smalsu ne vienam.
Kosta Rikos plotas mažesnis už Lietuvos, bet ji turi visa, ką gali turėti rojus. Gamta čia keičiasi tarsi kaleidoskope: rytą būni plokščiakalnyje įsikūrusioje sostinėje San Chosė, po kelių valandų atsiduri jau drėgname atogrąžų miške, po pietų – greta ugnikalnio.
Kad žemė čia niekad nemiega, įsitikini prie veikiančio Arenalio ugnikalnio, kuris išsiveržė 1968 metais. Taisyklingos formos, pasipuošęs kybančiu dūmų debesiu, nuolat šaudantis lavos pliūpsnius. Pribloškiantis vaizdas, jeigu tai pasiseka išvysti naktį. Nuo šio ugnikalnio saugiu atstumu ant kalvos pastatyti viešbučiai su stiklinėmis terasomis.
Pojos ugnikalnio prislopęs aktyvumas, tačiau jis dar gyvas – tai rodo išsiskiriantys dūmai ir dujos. O iš jo kraterio žvelgia ryškiai žalia ežero akis.
Ketvirtadalį Kosta Rikos teritorijos sudaro nacionaliniai parkai ir privatūs draustiniai. Kiekvienas parkas kuo nors išsiskiria. Vienur galima išvysti vieną gražiausių paukščių pasaulyje – kecalį, kitur stebėti skruzdėlių, baltaveidžių beždžionių kapucinų kasdienybę, trečiajame žiūronais „gaudyti” tukanus ir ara papūgas, o ketvirtajame grožėtis didžiulėmis, saulėkaitoje gulinčiomis iguanomis ar spalvingais varliagyviais. Savitas Monteverdės parkas („cloud forest” miškas) – čia ištisus metus oro drėgnumas siekia šimtą procentų. Drėgna, laša varva vanduo. Aplinkui įvairiausių dydžių ir rūšių paparčiai, milžiniški apsamanoję fantastinių formų medžiai, kuriais laipioja orchidėjos ir lianos. Augmenija veši, „kraustosi iš proto”.
Kosta Rikoje keliautojai aštrių pojūčių gali pasisemti ne tik plaukdami kalnų upėmis, bet ir keliaudami po džiungles. Pirmieji virš miškų lynus nutiesė džiungles tyrinėję gamtininkai. Jie norėjo stebėti gyvūnus, gyvenančius medžių viršūnėse, bei augalus, nepažeisdami gamtos. Tam pačiam tikslui buvo skirti kabantys tiltai, įrengti 50–300 metrų virš žemės paviršiaus ar „oro tramvajus” – lėtai virš neįžengiamo miško lynu judanti kabina. Dabar šiais įrenginiais naudojasi turistai.
Dar vienas būdas stebėti gamtą iš viršaus – „skrydis virš džiunglių“. Kiekvienas gauna po šalmą, pirštines bei panašų į alpinistų saugos diržų komplektą. Pusiau gulomis žmogus yra pritvirtinamas prie lyno ir instruktoriaus nustumiamas nuo platformos „Tarzano skrydžiui”. Žmogus pasijunta tartum laukinės gamtos vaikas. Jis gali apžvelgti džiungles, kol pasiekia kitą platformą. Per dvi valandas įveikiami tris kilometrai ir išbandomi įvairaus ilgio bei skirtingame aukštyje įrengti lynai.
Bendra informacija
Sostinė : San Chosė
Kalba : Ispanų
Piniginis vienetas : Bahamų doleris
