Išgirdę apie lietuvius dirbančius Ispanijoje, įsivaizduojame vaisių rinkimą, statybas, darbą viešbučiuose... Kaveikti.lt žurnalistė Aistė kalbejosi su Tomu, kuris septynerius metus gyvena Ispanijoje bei dirba ten bitininku. Vaikinas teigia, kad darbų atvykusieji nesirinkdavo. Imdavosi to, ką pasiūlydavo. Per septynerius metus, darbas su bitėmis yra trečiasis.

Dirbti tenka kiauras paras. Avilių kilnojimas Ispanijos ir Prancūzijos kalnuose anaiptol ne egzotiškas, bet fiziškai sekinantis darbas. Paklaustas, ką daro įgėlus bitėms, Tomas nusišypso. Liaudies medicina - įgeltos vietos trynimu svogūnais – teigė niekada nenaudojęs. Vieną kartą bandė suskaičiuoti – bitės įgėlė trisdešimt penkis kartus per vos vieną darbo dieną.

A: Taigi kodėl visgi sugalvojai išvykti dirbti į Ispaniją?

T: Kol dar mokinausi, vykdavau vasaromis uždarbiauti, nes ten gyveno ir dirbo brolis. Prieš vykdamas į Ispaniją žinojau tik, kad ten šilta ir auga apelsinai. Dabar, kai pagalvoju, juokinga, kai draugai atvykę iš Londono apžiūrinėja ir džiaugiasi matydami apelsinmedžius.

A: Minėjai, kad darbas su bitėmis yra trečiasis, kuo esi dirbęs anksčiau?

T: Vasaromis – sezoniniame restorane ant jūros kranto pagalbiniu darbininku ir vežėju. Atsikraustęs gyventi – rinkau alyvuoges, vynuoges, apelsinus. Taip pat ir pupeles, iš kurių sėklų gamina plastikinius butelius, o iš pačių pupelių - sintetinį šokoladą bandelėms. Jomis šeriami ir gyvuliai. Metus su puse dirbau fasadų tinkuotoju. Pragariškas darbas! Mato, kad jaunas tad turi tampyti viską. Dabar jau penkeri metai, kai dirbu bitininku. Net negalvojau, kad kada nors apie bites išmanysiu tiek daug. Tenka daryti viską: rinkti medų, daryti revizijas aviliuose, kilnoti ir vežioti avilius, sukti medų. Tik atėjus dirbti, viršininkas paklausė, ką moku dar dirbti. Žiemą, kai bitės ilsisi, tie, kurie moka tinkuoti – tinkuoja viršininkui pastatus, kas išmano mechaniką – remontuoja mašinas, kas moka dirbti su kompiuteriais, kuria bei koordinuoja firmos internetinį puslapį.

A: Penktus metus dirbant toje pačioje vietoje, su viršininku barnių turbūt nebepasitaiko?

T: Jis mane bandė atleisti gal jau kokius septynis kartus! Tačiau rytais ateina atsiprašyti, tvirtina, kad jei žmogui kaupiasi pyktis, tai jį būtinai turi išlieti. Vis pataria daryti tą patį ir mums. Prisipirkęs psichologijos, vadybos knygų, sugeba ir pamanipuliuoti darbuotojais, ir brangiai parduoti medų. Kiekvieną rytą atėjus į darbą išklausinėja, kaip sekasi namie, kaip gyvenančios žmonos, vaikai, tėvai, o paskui duodantis darbo dvidešimt keturioms valandoms per parą.

Kadangi dažnai išvykstame savaitėms, nakvynėms nuomojame namukus, o visi bendradarbiai valgį gaminamės patys. Paprašius viršininko pagaminti kokį nacionalinį lietuvių valgį, išdirbęs visą dieną verčiausi per galvą, stengiausi, o jis pavalgęs net neišsiplovė indų. Padėkojo, pagyrė ir nuėjo miegoti. Tas pats buvo ir kitiems bendradarbiams (rumunui, urugvajiečiui). Daugiau taip nebedarome. Pasimokėme. Jis pats temoka išsikepti kiaušinienę, arba iškepti vištą, kurią kaip išima iš šaldiklio, taip ir įkišą į orkaitę. Nesugalvoja net druska ištrinti!

Su bendradarbiais juokiamės, kad kiekviena bitutė jam yra skraidantis euras. Pirmiausia, ką vakarais po darbo daro – lekia žiūrėti orų prognozės. Ir jei nepranešamas lietus, trina rankomis, kad bus daug medaus.

Viršininkas baigęs vos aštuonias klases. Firmą įkūrė pats su broliu. Pasiėmęs paskolą pradėjo nuo visiško nulio. Dabar jo firma yra viena iš garsiausių visoje Ispanijoje. Neseniai pasistatė didžiulį namą Prancūzijos kalnuose.

A: Tai visiškai nieko gero apie jį ir neišgirdau?

T: Suprantama, grįžus Lietuvon atostogų, ir pasakojant septynerių metų istorijas, pirmiausia iškyla nuoskaudos. Tačiau atėjęs pas jį į namus dabar galiu imti viską, ką noriu iš šaldytuvo. Taip pat sefas išleidžia mane atostogų net dviems mėnesiams! Pasitikėjimą manimi patikrino jau per pirmuosius mėnesius. Palikdavo mašinoje piniginę, ar keletą eurų netyčia „pamesdavo“. Dirbęs ištisas paras ir gavęs tą patį atlyginimą, paklausiau, ar jo manymu, žmonės nėra riboti? Jis pasiuto. Ėmė lyginti mus, darbuotojus, su futbolo žvaigždėmis, kurios, kai pavargsta, pakeičiamos kitomis. Atsakius, kad geros žvaigždės gali susirasti ir kitą komandą. Kitą rytą atėjęs atsiprašė ir pakėlė algą. Dabar vis tvirtina, kad jei ir samdytų ką nors, tai tik lietuvį, nes lietuviai esą labai darbštūs žmonės. Iš tikrųjų mūsų miestelyje lietuviai yra gerbiami darbuotojai, nors jų ir nėra daug. Nors neslėpsiu, kad policija dažnai į lietuvius žiūri kaip į banditus...

A: O ar teko susidurti su „reketavimais“?

T: Taip. Žinodavai konkrečią sumą, kurią reikia surinkti ir surinkdavai. Naujokai atvykę slėpdavęsi. Tačiau taip buvo vos man atvykus- tik per pirmuosius metus.

Aistė Ivanovaitė
Nuotr. iš asm.archyvo, www.sxc.hu
Kaveikti.lt informacija