A: Ar daug lietuvių šiuo metu gyvena tavo miestelyje?

T: Dabar daugiau išvažiuoja negu atvažiuoja. Atvažiavusieji prie dešimtį metų, išmokę kalbą, sukūrę šeimas ir puikiai adaptavęsi, pasilieka. Tuomet ima kreditus, perka butus ir gyvena. Tačiau tokių saujelė. Galbūt stumia lauk ir rumunai, kurių imigracija ypatingai padidėjusi. Seniau darbdaviai, ypač vaisių, daržovių surinkimo sezonu, prašydavo pažįstamų lietuvių eiti dirbti. Dabar eilėse prie plantacijų šeimininkų namų laukia eilės rumunų. Jie gyvena po dvidešimt viename bute, be to sutinka dirbti už nedidelį atlygį. Bet Santa Barbaroje, Almerijoje, Malagoje – lietuvių daug ir jų bijomasi.

A: Tai ar sunku dabar lietuviams susirasti darbą Ispanijoje?

T: Jei atvažiuoji spontaniškai, neapgalvojęs – taip. Jei turi draugų ar pažįstamų – tuomet lengviau. Aišku, turi mokėti ir kalbą.

A: Ar sunku buvo su dokumentais?

T: Tragedija! Absoliuti netvarka! Eilės didžiulės. Reikėdavo stovėti dieną naktį. O dar jų būdas, kad viską reikia daryti rytoj. Kol Lietuva neturėjo Ispanijos ambasados, važiavau dokumentų tvarkyti net į Daniją. Vėliau šefas pasamdė advokatus, surinko reikalingus dokumentus ir padavė paraišką vyriausybei tvirtinti. Dabar jau geriau.

A: Tai kiek gi medaus per metus surenkate?

T: Turime tris tūkstančius avilių. Pernai per metus surinkome daugiau nei du šimtus statinių medaus, tačiau viršininkas sako, kad geri laikai baigiasi.

A: O kiek kainuoja viena statinė medaus?

T: Pasakyti sunku. Priklauso, kokie metai, koks medus. Jei apelsinų medus – pigus. Dabar atvežama daug medaus iš Argentinos ir Kinijos. Be to, kaip jau minėjau, šeimininkas – geras derybininkas. Jam svarbu kokybė. Saugo firmos garbę.

A: Pats gyveni katalonų regione, kokia kalba kalbi?

T: Dabar moku ir kataloniškai, ir tradicinę ispanų, kastejano. Tik atvažiavus manęs paklausė, kokią kalbą noriu mokintis. Atsakiau- tą, kuria jūs kalbate. Ir kaip kvailiukas metus kalbėjau kataloniškai. Aišku, nuvykęs į Madridą – nesusikalbėjau. Vėliau išmokau. Jei paklausi ko nors ispaniškai – atsakys kataloniškai. Pykdavausi dėl to. Įtikinėdavau, kad man, atvykėliui, kuris neplanuoja visą gyvenimą čia pasilikti, nereikia katalonų kalbos. Pamačiau, kad neverta.

A: Kuo ypatingi katalonai?

T: Man katalonai juokingi. Įsivaizduoja, kad yra geresni nei ispanai. Nors iš kitos pusės jie yra teisūs. Ir politiškai, ir ekonomiškai Katalonija yra stiprus regionas ir į valstybės biudžetą surenka labai daug pinigų. Valstybė pinigus padalina, o daugiausiai skiria, aišku, sostinei Madridui.

Katalonai tvirtina, kad jų kultūra, kalba, papročiai, maistas – kitokie. Tačiau, paprašius parodyti pasą, kur būtų parašyta- katalonas, nurausta.

Ant mašinos galo katalonai klijuoja lipduką su asilu. Madridiečiai – bulių. Asilas katalonams reiškia darbštų ir anaiptol nekvailą gyvūną! Jie juokiasi iš buliaus, kurį vadina tiesiog pompastiška būtybe. Atvažiavęs į Madridą, prisiklijavęs asilą mašinos gale – „gausi malkų“. Ir atvirkščiai.

Didžiulės aistros verda ir Madridui žaidžiant futbolą su Barselona. Sportinės varžybos pavirsta politika. Ir maži vaikai aprengiami Barselonos ekipos apranga, moka himną.

Šai, pavyzdžiui, draugas nusipirko marškinėlius su užrašu „Madridas“. Priėjęs prie jo vienas kaimietis perspėjo – geriau nusivilk!

A: Ar esi daug regionų apkeliavęs?

T: Daug. Buvau Baskų krašte, Galisijoje... Tik man Ispanija jau pasidariusi vienoda. Teko pabuvoti Prancūzijoje, Andoroje. Patinka Barselona. Aišku, kuo daugiau keliausi, tuo mažiau pinigų parsiveši į Lietuvą, tad...

A: Tai ar rekomenduotum vykti dirbti į Ispaniją?

T: Už savo darbą negauni tiek, kiek esi vertas. Šalis- toli nuo Lietuvos, o algos nedidelės. Jei gyventum be šeimos tai tada gal ir taip, tačiau jei su šeima – prasigyventi nepavyks. Nei buto nenusipirksi, nei namo be paskolos nepasistatysi. Kur benuvyksi – būsi kitas. Dirbsi daug. Nebent daugiau pamatysi. Bendradarbis uždirba tūkstantį penkis šimtus eurų, pasiėmė paskolą butui pirkti. Per mėnesį turi atiduoti aštuonis šimtus. Už butą sumokės po trisdešimt metų. Su žmona augina du vaikus.

Pavasarį jau išvažiuosiu iš Ispanijos visam. Į Lietuvą grįšiu kaip į rojų. Taip, svajonė išsipildė. Įsigijau erdvų butą. Baigiu susiremontuoti. Bet dirbau, taupiau. Svajonė išsipildė visą tą laiką tarsi negyvenant. Lietuvoje keiti erdvę, sportuoji, žvejoji, eini į kultūrinius renginius, laikai šunį ar katę, remontuoji ir dirbi sau, esi savas. Svetur žinai, kad viskas laikina. Norėtum dažyti sienas ir negali. Trūksta ir bendravimo. Atradau tai, ko nėra Lietuvoje, tačiau jei būčiau gimtoj šaly – būčiau gavęs daugiau. Važiavau tik užsidirbti, bet jei kas atsuktų laiką atgal ir leistų pasirinkti kitą šalį – ko gero Ispanijos nesirinkčiau. 

Aistė Ivanovaitė
Nuotr. iš asm.archyvo, www.sxc.hu
Kaveikti.lt informacija