Peru vadinama Lotynų Amerikos sandėliu. Jau senieji Peru gyventojai indėnai žinojo apie savo gimtinės gelmėse glūdinčius išteklius. Daugiausia jie naudojo spalvotus ir tauriuosius metalus.

   Į šiaurę nuo Limos žemės kokybė ir lietaus kiekis didėja, todėl čia įmanoma žemdirbystė ne tik upių deltose. Temperatūra svyruoja nuo 12°C žiemą iki 35°C vasarą.

   Peru dažnai vadinama inkų žeme, nes dabartinės valstybės teritorijoje daug amžių gyvavo inkų civilizacija, palikusi senosios kultūros paminklus. Pirmykštę išvaizdą išsaugojo inkų tvirtovės, rūmai, piramidės, šventyklos. Senieji miestai dabar paversti archeologinėmis zonomis.

   Peru – unikalių landšaftų šalis. Centrinę jos dalį puošia didingieji Andai, perkirsti tarpeklių ir veržlių upių. Čia yra aukščiausiai pasaulyje tyvuliuojantis Titikakos kalnų ežeras, pagyvintas neįprastomis plaukiojančių salų gyvenvietėmis, sukurtomis iš nendrių.

   Veržlūs šalti Kolkos upės vandenys sukūrė grandiozinį 100 kilometrų ilgio kanjoną. Jis įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip pats giliausias pasaulio kanjonas. Nuo upės paviršiaus iki kalnų viršūnių atstumas siekia 3,4 km.

   Arekipa išsidėsčiusi ugnikalnio Misti šlaite prie Čili upės, kurios niekas nesieja su Čilės respublika. Tai laisviausias Peru miestas. Čia juokaujama, jog ir perujiečiui, norinčiam atvykti į Arekipą, reikia pasiimti užsienietišką pasą. Kiekvienas miesto gyventojas namuose saugo „nepriklausomos Arekipos piliečio pasą”, žinoma, neturinčio jokios juridinės galios.

   Andų kalnuose 3400 metrų aukštyje virš jūros lygio stovi gilias istorines šaknis įleidęs gražiausias šalyje Kusko miestas. Aplink – vien kalnai. Iš viršaus nuo kalno miestą stebi dvi senosios inkų statulos – akmeninė ir bronzinė. Jas inkai pastatė valdovo Pačakuteko garbei, padariusiam miestą inkų imperijos sostine.

   Senoji Inkų imperijos sostinė Kuskas, sudėtas iš kiklopų dydžio akmenų ir blokų, pirmiesiems europiečiams, ispanų konkistadorams, pasirodė nuostabiu tvariniu. Pasak ispanų, tai, ką jie išvydo, negalėjo būti sukurta žmonių rankų. Miestas pribloškė šventyklų ir rūmų didingumu, kurie buvo papuošti lakštiniu auksu ir sidabru, auksinėmis ir sidabrinėmis žmogaus ūgio dievų statulomis. Ispanai buvo pakerėti puikaus miesto išplanavimo, architektūros, o svarbiausia – aukso pertekliaus. Auksas išgarsino inkų sostinę, bet auksas ją ir pražudė. Ispanų užkariautojai daug ką sugriovė, jų vietoje pastatę savo bažnyčias, vienuolynus, rūmus.

   Iki šių dienų stebimės senovės inkų mūrininkų technikos tobulumu. Aukštos, nuožulnios sienos sudėtos iš plytų ir nesutvirtintos kalkėmis. Atskiriems akmenims buvo suteikta sudėtinga geometrinė forma, o jų išorinė pusė sudarė daugiakampį. Akmenys apdirbti tokiu tikslumu, kad plauko tarp jų neprakiši.

   Kuske gatvės yra siauros, o namai - akmeniniai arba sumūryti iš plytų. Pietų Amerikoje nėra kito miesto, kurio architektūroje taip persipintų inkų ir kolonijinio laikotarpio statybos tradicijos.

   Sacsayhuaman – ryškus inkų statymo meistriškumo pavyzdys. Šią citadelę inkai statė šimtą metų. Sienas rentė iš milžiniškų akmenų, nežinodami statyboje naudojamų rato ar sverto. Citadelė buvo skirta žaibui – tvirtovės sienos pastatytos zigzagų forma. Čia buvo karinis ir religinis inkų centras. Kiekvieną birželio 24 dieną, kada diena Pietų pusrutulyje būna trumpiausia, o naktis – ilgiausia, Sacsayhuamane vyksta Saulės festivalis, priviliodamas daugybę žmonių.

   „Pamestas” ar „paslėptas” miestas džiunglėse – taip vadina Maču Pikčus. Išvertus iš kechua kalbos – „senas kalnas”. Pasakojama, kad inkai statydami savo miestus, jiems suteikdavo gyvūno išvaizdą. Iš paukščio skrydžio Kuskas primena pumą, o Maču Pikčus – kondorą. Belieka tik spėlioti, kas iš aukštai galėjo matyti tuos miestus... Ilgą laiką apie šį miestą sklandė legendos. Kad miestas egzistuoja iš tikrųjų sužinota XX amžiaus pradžioje. Turistus pakeri viskas – puikus kraštovaizdis, Saulės vartai, observatorija, šventyklos ir rūmai, pastatyti iš vulkaninio akmens blokų. Inkų laikais Maču Pikčuje gyveno rinktiniai asmenys. Gyventojų likimas iki šiol yra paslaptis. Archeologiniai kasinėjimai pateikė naujas mįsles. Čia buvo rasti 173 žmonių skeletai, iš kurių – 150 moterys.

   Kur bebūtum – visur neįmintos mįslės, paslaptys. Unikalios ir paslaptingos Naskos dykumos linijos visada žadina atvykėlių smalsumą. Naskos linijos – tai geometrinių figūrų, gyvūnų ir paukščių piešiniai, nupiešti sausoje Naskos dykumos plutoje prieš 2000 metų. Nesuprantama jų paskirtis, neišaiškinta, kas jas sukūrė ir kokiu būdu.

   Limoje atvykusius pakeri istorinis miesto centras. Ispanų įtaka apie save užsimena senuosiuose architektūros statiniuose. Lima iš visų pusių apsupta smėlynų ir plikų akmenų. Tai vienintelis miestas pasaulyje, į kurį retai žvilgteli saulė. Virš miesto visada kybo tirštai pilkas ūkas, vadinamas „garua“, sėjantis smulkią vandens dulksną. Lietaus čia nebūna metų metais.     

  Ballestas salos – dalis Parakaso draustinio. Čia gyvena daugybė paukščių ir jūros gyvūnų. Atrodo, kad į šias salas žmogus nebuvo įkėlęs kojos.

   Amazonės baseinas užima apie pusė šalies teritorijos. Mažai yra kelių prasigauti pro tropinius miškus – tad ir gyvenviečių čia reta. Peru priskaičiuojama kelios dešimtys nacionalinių parkų, rezervatų, draustinių. Paprastai pasiekti juos sudėtinga, kai kur ir uždrausta, norint išsaugoti florą ir fauną. Amazonės džiunglės pritrenkia neapsakomai turtinga augmenija. Nustebina milžiniškų dydžių medžiai su gigantiškomis lapijos karūnomis. Kai kurie tropikų medžiai – ypatingai patvinstančiose vietose - turi keistas šaknis, panašias į polius, padedančias potvynio metu medžiui tiesiai  išsilaikyti. Atvirose vietose – praūžus audrai ir išvertusiai medį-milžiną – pasirodo įvairios greitai augančių augalų rūšys. Besimėgaudami saulėkaita augalai per metus čia išauga kelis metrus. Be pasakiškos augmenijos Amazonės baseine galima išvysti daugybę beždžionių  rūšių.

   Peru – ne vien tik Andai, džiunglės, kaktusai ir griuvėsiai. Čia galima išvysti keistą kaimynystę – kaktusų gyvatvorė, medvilnės laukai ir bulvių lysvės. Bulvės Europą pasiekė iš Pietų Amerikos, būtent iš Peru.

   Aukštikalnių pievose veisiasi lamos. Lamos, kaip ir bulvės, gali būti Peru simboliu. Šiais gyvūnais negalima jodinėti ir dirbti žemę. Lamos perujiečiams duoda vilną ir skanią mėsą.

Bendra informacija    
Sostinė : Lima 
Kalba : Ispanų, kečujų, aimarų 
Piniginis vienetas : Naujasis solis