Grįžti į pilną sąrašą

Ten kur „fėjų kaminai“ – ten Kapadokija

Ten kur „fėjų kaminai“ – ten Kapadokija

Po 10 valandų kelionės autobusu iš Stambulo į Turkijos pietryčius, atsiduri vietoje, kokios dar nesi gyvenime matęs, antros tokios nerastum visoje mūsų Žemėje – tai Kapadokija.

 Namai uolose

Pirmas įspūdis, kad nukeliavai laiku atgal, kur nėra civilizacijos, kur nepamatysi dangoraižių ar bent kiek akiai įprastų vaizdų. Aplinkui kalnai, uolos su langais ir durimis - tarsi jose kas gyventų. Vėliau supranti, kad tai tiesa, jose tikrai seniau,  X – XIII amžiuje, buvo gyventa, o kai kuriose ir dabar dar gyvenama.

Visos šios uolos yra susiformavę iš įsiveržusio vulkano nuosėdų, o dėl erozijos besiformuojančios ir žemės paviršiuje styrančios uolienų figūros vadinamos „fėjų kaminais“. Vietiniai gyventojai, pastebėję, kad ši uoliena labai lengvai skaptuojasi, tačiau yra patvari ir gerai apsauganti nuo lietaus ir vėjo, pradėjo joje statytis namus. O gal geriau reikėtų sakyti skaptuoti ar kasinėti namus?

 Jaukus pensionas

Susiradę jaukų pensioną (www.tokmakkonukevi.com), numetėme kuprines, šiek tiek užkandome ir  nieko nelaukdami sėdome ant dviračių, kuriuos paskolino besišypsanti pensiono šeimininkė.

 

    
Kiekviename metre, kiekviename posūkyje viskas taip neįprasta ir nematyta! O „fėjų kaminuose“ gali įžiūrėti tai erelį, tai kupranugarį ar kobrą.

 

    
Vaikštant  muziejuje po atviru dangumi apima keistas jausmas. Atrodo čia pat, dar vakar, virė gyvenimas. Pasidaro net gaila, kad šiandien tos civiliacijos, kuri gyveno šiose uolienose, nebėra.

Užėjus į vieną iš kambarių, kuriame buvo gaminamas maistas, galima užuosti į sienas įsismelkųsį turkiškos sriubos kvapą.

O pravėrus uolienoje išskaptuotos bažnyčios duris, nustembi pamatęs šventųjų paveikslais ištapytas sienas ir lubas.

Atrastas lobis

80 proc. Kapadokijos gyventojų buvo graikai, todėl čia būta tiek daug bažnyčių. Viena jų ir paliko didžiausią įspūdį: stovinti viduryje smėlio laukų ant kalno, lyg būtų pastatyta tam, kad jos niekas nerastų. Bet ją aptikus apima tokia neapsakoma palaima, tarsi radus lobį, kuris lieka visam gyvenimui atmintyje...

    
Nuo įspūdžių nesinori nei valgyti, nei ilsėtis, tik iš paskutiniųjų minti pedalus ir kuo daugiau pamatyti. O svarbiausia, kad niekas nedraudžia vaikščioti po griūvėsius, kuriuose landžiodamas gali atrasti vis kažką naujo, kitų turistų nematyto.

 

Šventa ceremonija

Vakare, jausdami malonų nuovargį ir nuo saulės bei vėjo nugairintais skruostais nuvykome žiūrėti „Sema“ ceremonijos. Tai šventa ceremonija, kurios metu „dervišai“ (vyrai su ilgais baltais sijonais ir pailgomis kepurėmis ant galvų) šoka šventus šokius skambant sakralinei muzikai, išreikšdami meilę, ramybę, brolybę. 45 minutes „dervišai“ sukasi aplink savo ašį ir įvairiais judesiais tarsi pasakoja istoriją. Nors nesupranti turkiškų dainos žodžių, skambanti melodija ir reginys tarsi atpalaiduoja, nuramina, užburia...

 

    
Požeminiai miestai

Kitą dieną laukė nauji įspūdžiai lankant požeminį miestą, kurių Kapadokijoje yra ne vienas. Vos tik nusileidus į pirmąjį aukštą, viso jų yra 7-8, persmelkia šaltis ir drėgmė. Tamsias erdves, siaurus koridorius su laiptais, kuriuose negalėtų prasilenkti du, vienas priešais kitą einantys, žmonės, šiandien apšviečia elektros lemputės.

Tačiau VII-VIII amžiuje, kada buvo pastatytas šis požeminis miestas, žmonės greičiausiai pasišviesdavo tik žibalinėmis lempomis ir visas likęs požemis skendėjo tamsoje. Kokia didelė turėjo būti karo ir vergijos baimė, kad žmonės buvo priversti persikelti gyventi į požemį? Viename tokių požemių gyvendavo nuo 15 iki 20 tūkstančių žmonių.

 

    
Paskutinį aplankėme Sinasos miestą, kuris XIX amžiuje buvo labiausiai išsivystęs iš Kapadokijos regionų ir vadinamas kultūros centru. Jame gyveno turtingieji graikai, turėję prekybinius laivus Stambulo uostuose. Tačiau įvykdžius apsikeitimą tarp turkų ir graikų, visi Kapadokijos graikai buvo ištremti į Graikiją, o į Sinasos miestą atgabenti Graikijos turkai, taip ir nerandantys iki šiandien savo vietos šalyje.

 

Vienas šių tremtinių užkalbino mane klaidžiojančią po siauras gatveles. Nustebino pasakęs, kad yra buvęs Lietuvoje. Pasirodo jis dirbo Rusijos prezidentui ir išmaišė visą rytinę Europą. Per šį vyrą pavėlavome į autobusą. Toks jau tas turkiškas stilius… Bet už tai turėjome dar dvi papildomas valandas apžiūrėti miestą, už ką buvau tik dėkinga sutiktam nepažįstamajam.

Sakoma, kad norint suprasti, kas iš tiesų yra Kapadokija, reikia joje praleisti bent dvi savaites. 
Deja mes turėjome tik tris dienas…

Dabar turiu naują svajonę: grįžti atgal į Kapadokiją ir be skubos atrasti jos ramybę, pabendrauti su vietiniais gyventojais, o vakarais prie upės rukyti kaljaną nesirūpinant, ką atneš nauja diena – pajausti tikrą Kapadokijos dvasią.

Nuotr. ir tekstas - Miglė Plytninkaitė
KaVeikti.lt


Vietų / renginių paieška

Draugaukime KaVeikti.lt Facebook