Albert Camus
KALIGULA
Režisierius Jokūbas Brazys

PREMJERA lietuvių kalba su rusiškais titrais

Albertʼo Camus filosofinės pjesės „Kaligula“ siužetas istorinis, tačiau ją laikyti tradicine istorine drama būtų labai netikslu. Rašytojui „Kaliguloje“ labiausiai rūpėjo koncentruotai išreikšti savo filosofijai ir meninei sąmonei būdingas neigimo ir teigimo, absurdo ir maišto, vilties ir tikėjimo idėjas.
 
Siužetas, regis, nesudėtingas: Romos imperatorius Kaligula išgyvena savo sesers ir sugulovės Druzilos mirtį. Akistata su mylimo žmogaus netektimi pakeičia Kaligulą, o labiausiai jo paties santykį su aplinkiniais, požiūrį į Romos imperiją. Kaligula ima kelti vaidus, „drumsti Romos ramybę“. Kaligula ne tik vaidijasi, jis ima žudyti – žūsta begalės veidmainių, prisiplakėlių ir nekaltų jų artimųjų. Čia ir išryškėja, kad iš pažiūros serijinio žudiko užmačias primenantis Kaligula yra absurdo patirtį išgyvenantis žmogus, o šie žudymai – tai rafinuotas būdas auklėti aplinkinius. Pjesė baigiasi moraliniu Kaligulos nuopuoliu ir dviguba išpažintimi – savo meilužei Kesonijai ir sau pačiam. Anot filosofo Vincento Klipčiaus, metaforiškai kalbant, Kaligula paliekamas ribinio išprotėjimo būsenoje ant žmonių kaulų krūvos – visiškai išnaikintame ir mirties lyg rūgšties išgraužtame pasaulyje.
 
Draminiu veiksmu, herojaus ambicingu šaltakraujiškumu ši pjesė sukrečia ir šiandien, verčia apmąstyti valdžios ir individo santykį, kreipia dėmesį į šiandienos kontekstą. Pjesė išlieka aktuali, kalbanti apie žmonių išgyvenimus ir santykius su autoritetu bei moralines dilemas šiuolaikiniame pasaulyje. Patį Kaligulą galima interpretuoti kaip personažą, savyje užauginusį nerimo ir nepasitenkinimo šiuolaikinio pasaulio būkle jausmą, ir siekiantį išvalyti pasaulį – pakrikštyti jį ugnimi. Kaligula čia – figūra, ieškanti naujo kelio, radikalių pokyčių, krauju apvalant senąjį pasaulį. Kai tiek aplinkos problemos, tiek tarptautiniai konfliktai tampa vis nuožmesni, „Kaligula“ kviečia susimąstyti, kaip asmeninė ir politinė valia gali paveikti pasaulio likimą.
 
Šiuolaikinio žmogaus patirtį dažnai lydi nerimas dėl aplinkos pokyčių keliamų katastrofų, tarptautinių konfliktų ir socialinės nelygybės. Galbūt pagaliau turime suvokti, kad esame vienos planetos, turinčios ateitį, gyventojai? Kaligula gali būti simbolinis priminimas, kad šiandieninėje pasaulio arenoje itin svarbu pasirinkti teisingą kelią. Ar renkamės tamsą ir susinaikinimą, ar visgi galime rasti būdą pasaulį dar išgelbėti?
 
„Maištas daro sąmoningą visą patirtį“ – rašo A. Camus. Kaligulos mylimosios mirtis pažadina antžmogį, kuris atmeta tradicines moralės normas ir visuomenės struktūras, kurdamas savo asmeninį moralinį kodeksą. Mane traukia tyrinėti egzistencinės baimės, beviltiškumo ir beprotybės grimztį. Pragaras, kurį kuria Kaligula, yra pasipriešinimas neišvengiamybei. Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp byrančio pasaulio ir bejėgio žmogaus? Analizuoju egzistencinės baimės prigimtį. Druzilos mirtis atvėrė Pandoros skrynią, o degančios rankos yra nepajėgios jos užverti. Kaligula – tai odė nerimui.“ (Jokūbas Brazys)
 
„Jonas Vaitkus, Ignas Jonynas, Agnius Jankevičius, Vidas Bareikis, Eimuntas Nekrošius, – nemažai lietuvių režisierių yra statę šią dramą, bet, kaip auditorijai vienu sakiniu apibendrino Jokūbas Brazys, „Camus svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“. (...) Dabar madinga kurti pasaulius, atmosferas. Brazio atmosfera labai teatrinė. Jis kaip niekas kitas moka labai tiksliai sukurti teatrą teatre ir žiūrovą panardinti į keliasluoksnius apmąstymus, pirmiausia susijusius su statomo kūrinio svarbiausia tema. Šis jaunas režisierius (...) sugebėjo per Camus smogti apie Camus.“ (Daiva Šabasevičienė)
 
///
 
Albert Camus (1913–1960) – prancūzų rašytojas ir filosofas, Nobelio literatūros premijos laureatas, pjesę „Kaligula“ parašė 1938-aisiais. Savo laiku pjesė šiltai sutikta nebuvo, tačiau vokiečių okupuotame Paryžiuje, Antrojo pasaulinio karo įkarštyje pasirodę romanas „Svetimas“ ir filosofinė esė „Sizifo mitas“ leido visiškai kitaip pažvelgti į šį tekstą ir taip „Kaligula“ užgriuvo visu savo prasminiu svoriu. Toks pasakojimo būdas kaip šis tapo autoriaus vizitine kortele – A. Camus savo filosofines mintis išdėstęs filosofinėje esė sukurdavo romaną ir teatro pjesę, kurios be filosofinio krūvio išsiskyrė ir neginčytina menine jėga.
 
Jokūbas Brazys (g. 1995 m.) – teatro režisierius, Oskaro Koršunovo bei Eimunto Nekrošiaus mokinys, 2021 m. baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sukūrė spektaklius pagal Moliere’o pjesę „Mizantropas“, Williamo Shakespeare’o „Makbetas“, Antono Čechovo „Žuvėdra“, Peterio Shafferio „Equus“, Agotos Kristof „Storas sąsiuvinis“. J. Brazys bendradarbiavo su festivaliais: „Face Theatre Festival“ Budapešte, „Volta On Line“ Vilniuje, „Theatre Olympics 2019“ Sankt Peterburge. Dirbo režisieriaus Oskaro Koršunovo asistentu statant Rimanto Kmitos „Remygą“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre ir Williamo Shakespeare’o „Otelą“ OKT/Vilniaus miesto teatre.
 
KESONIJA
Ir ta baisi laisvė yra laimė?
KALIGULA
Būk tuo tikra, Kesonija. Be jos aš būčiau buvęs patenkintas žmogus. Jos dėka įgavau dievišką atsiskyrėlio įžvalgumą. Aš gyvenu, žudau, naudojuosi beribe valdžia griauti, ir kūrimas, palyginti su tuo, atrodo maivymasis. Tai ir reiškia būti laimingam. Tai ir yra laimė, šis neapsakomas išsilaisvinimas, ši visuotinė panieka, kraujas, neapykanta aplink mane, šitas neregėtas vienišumas žmogaus, kuris niekada neišleidžia iš akių viso savo gyvenimo, begalinis nebaudžiamo žudiko pasitenkinimas, šita nepermaldaujama logika, triuškinanti žmonių gyvybes, ir tavąją, Kesonija, kad pagaliau būtų pasiekta amžinoji vienatvė, kurios aš trokštu.
(Albert Camus. „Kaligula“. Iš prancūzų kalbos vertė Birutė Gedgaudaitė)

Kūrybinė grupė:
Režisierius – Jokūbas Brazys
Scenografė ir kostiumų dailininkė – Karolina Fiodorovaitė
Kompozitorius – Mantas Mockus
Šviesų dailininkas – Karolis Zajauskas
Scenografės asistentė – Augustė Smaliukaitė
Režisieriaus padėjėja – Nadežda Pereverzeva
Pjesę iš prancūzų kalbos į lietuvių vertė – Birutė Gedgaudaitė

Spektaklyje vaidina:
Kaligula – Artur Svorobovič
Kesonija – Edita Gončarova
Helikonas – Viačeslav Lukjanov
Scipionas – Artūras Aleksejevas
Herėja – Valentin Novopolskij
Patricijus, Senektas – Aleksandr Kanajev
Patricijus – Igoris Abramovičius
Patricijus, Lepidas – Maksim Tuchvatulin
Patricijus, Intendantas, Merėja – Dmitrij Denisiuk
Kavinės darbuotojai – Jekaterina Makarova, Liuda Gnatenko