Iš rusų kalbos išvertė Juozas APUTIS

Sceninės adaptacijos autoriai — Yana ROSS, Mindaugas NASTARAVIČIUS

Režisierė — Yana ROSS

Dailininkė — Simona BIEKŠAITĖ

Muziką parinko — Yana ROSS

Vaizdo projekcijų autorius — Algirdas GRADAUSKAS

Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS

Režisieriaus asistentas — Mindaugas JUSČIUS

Vaidina:

Marija Kulygienė — Rimantė VALIUKAITĖ

Olga Prozorova — Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ

Irina Prozorova — Monika BIČIŪNAITĖ

Andrejus Prozorovas — Marius REPŠYS

Andrejus Prozorovas — Algirdas GRADAUSKAS

Nomeda Prozorovienė — Toma VAŠKEVIČIŪTĖ

Helena Krasovska — Vaiva MAINELYTĖ

Agnieška Veršinska — Miglė POLIKEVIČIŪTĖ

Teodoras Kulyga — Ramūnas CICĖNAS

Aleksas Veršinskis — Tadas GRYN

Džeimsas Rodė — Dainius JANKAUSKAS

Vytautas Druskys — Paulius TAMOLĖ

Michaelis von Tuzenbachas — Daumantas CIUNIS

Ivanas Čebutykinas — Valerijus JEVSEJEVAS

Režisierė Yana Ross: „Prieš porą metų sėdėdama kavinėje Vilniuje stebėjau tokį vaizdą: užėjo graži karininkų kompanija (lenkų lakūnai) su lietuvaitėmis už parankių. Valgė, šoko, juokėsi, o man kažkodėl tai priminė Europą prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai kariuomenė buvo mobilizuota, vyko tarptautinės pratybos ir, aišku, mezgėsi tarptautiniai romanai... Pajutau, kad A. Čechovas apie tai rašė likus vos daugiau nei dešimtmečiui iki Pirmojo pasaulinio karo, kai padėtis Europoje buvo labai panaši į dabartinę.  

Pjesės „Trys seserys“ negaliu atskirti nuo visos teatrinės A. Čechovo kūrybos. Man atrodo, jis rašė vieną ilgą nesibaigiančią pjesę. Tos pačios temos, tie patys personažai – tik su kitais vardais. Bet viskas yra apie labai trapią ir trumpą mūsų egzistenciją šitoje žemėje. Apie tai, kiek mes turime drąsos priimti atsakomybę už sąmoningą sekundę, vadinamą gyvybe. 

A. Čechovas į praeitį žiūri labai pragmatiškai ir ciniškai. Kai, pavyzdžiui, vienas iš personažų sako, kad po dviejų šimtų metų žmonės pasikeis, tai skamba kaip puiki gydytojo ironija. Žmogaus atmintis trumpa, ir jeigu jis tam tiktų dalykų nepatirs savo kailiu, iš praeities nepasimokys. Labai patogu kaltinti dabartinę kartą ir laiką, nostalgiškai kalbėti apie praeitį, kai viskas buvo lėčiau, mandagiau ir pigiau... Bet tai ir yra senosios kultūros demaskavimas, generacijų duobė, kurią A. Čechovas išryškina.

Čechovas neturi iliuzijų dėl žmogaus prigimties. Jis labai blaiviai mato kiekvieną gyvenimo etapą, išanalizuoja ir prapjauna sielos pūlinį – kaip geras chirurgas.“