Rimantas RIBAČIAUSKAS
Jonas TERTELIS
Kristina WERNER
Kristina SAVICKIENĖ
Gerdas BALTUŠIS, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės jaunesnysis specialistas, kinologas
Violeta JANAVIČIENĖ, IAE Pasiruošimo remontui ir užtikrinimo skyriaus specialistė
Aleksandr JERMOLAJEV, IAE Radiacinės saugos skyriaus inžinierius
Marija LAENKO, Sankt Peterburgo valstybinio kultūros ir meno instituto absolventė, bedarbė
Dmitrij MARČENKO, laisvai samdomas IT specialistas, klounas
Vladimir MEDVEDEV, moksleivis
Helen RYDIG, nepriklausoma energetikos konsultantė
Olga SOLOVJOVA, Visagino kūrybos namų Atviro jaunimo centro sektoriaus vedėja
Edita SPUDYTĖ, IAE Pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkė
Auksė ZVICEVIČIŪTĖ, moksleivė
*** Spektakyje kalbama lietuvių, rusų ir anglų kalba. Kiekvienas spektaklis yra verčiamas ir titruojamas lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, kad būtų suprantamas tiek lietuvių, tiek užsienio žiūrovams. Kilus klausimams dėl titrų, prašome kreiptis telefonu +370 607 59818.
„Žalia pievelė“ – taip Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir nugriovus pastatus čia neliks nieko, tik žalia pievelė.
Šis tikslas, priešingai nei mano daugelis, dar toli gražu nepasiektas: planuojamų darbų pabaiga – ne anksčiau 2038-ųjų. Ir nors iš išorės elektrinė neatrodo stipriai pakitusi, jos viduje vyksta intensyvūs nenutrūkstami ardymo darbai.
Šiandien elektrinėje dirba per 2500 žmonių – apie pusė tiek, kiek buvo iki antrojo bloko uždarymo 2009-aisiais. Kai kurie neseniai pasamdyti atlikti išmontavimo darbus, bet didžioji dalis (daugiau kaip pusė) – tai tie patys žmonės, kurie detalė po detalė surinko elektrinę 8–9-uoju dešimtmečiais, o šiandien turi rasti būdą, kaip ją saugiai išardyti (IAE yra pirma pasaulyje uždaroma tokio tipo elektrinė). Visų jų nuomonės dėl uždarymo labai įvairios: vieni jaučia nostalgiją praeičiai, kiti ramiai laukia pensijos, treti, jaunesni, uždarymą mato kaip naują galimybę įgyti specifinių žinių, vėliau leisiančių ieškoti darbo užsienyje.
Vis dėlto daugumą jų vienija ypatingas ryšys su elektrine, kylantis iš unikalios darbinės aplinkos, griežto darbo reglamentavimo ir gausybės mažų ritualų (tokių kaip specifinės saugumo procedūros ar pasidalinimas svarbia technine informacija keičiantis pamainoms).
Ir viskas, kur jie keliauja, yra „žalia pievelė“. Kas tai – sunku pasakyti. Tai gali būti ir šviesi utopija, ir žmogaus apleista tuščia erdvė. Ar tai vieta, kur neegzistuoja jokios industrinės liekanos? Galimybė statyti kažką naujo, ekologiško, tvaraus? O gal – erdvė medituoti? Idilė?
„Žalia pievelė“ yra atviras, taikomojo teatro principais kuriamas spektaklis, kurio turinys gims iš buvusių ar esamų Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų istorijų, ritualų ir vizijų. Siekdami padėti patiems visaginiečiams atsakyti į jiems rūpimus klausimus, norime užduoti juos ir žiūrovams, kurių dažnas atsiduria liminalioje erdvėje: kaip žmogus jaučiasi ardydamas tai, ką statė? Kaip keičiasi miestas ir žmonės, netekdami savo esminės dalies? Kaip viskas atrodys po 20 metų? Ką galima nuveikti, kad ne tik vizija, bet ir realybė taptų aiškesnė, šviesesnė?
„Žalia pievelė“ – galvoje, nežinomybėje ir vizijose. Tai – procesas, kūrinys ir rezultatas. Visagino žmogaus realybė ir mūsų atspindys.
