„Felikso ir Meiros“ režisierius Maxime’as Giroux nors ir kuria distopišką pasaulio viziją, baugiai primenančią šiuolaikinius kontekstus, kiekvieną kadrą prisotina nepaprasto grožio ir skambesio. Scena, kai Charlie Chapliną imituojantis Filipas šoka Amerikos dykvietėje pagal „Everybody knows“, išlieka atmintyje ilgam.“ (A. Račaitytė)

Kol siautėja pasaulinis karas, dezertyras iš Kvebeko Filipas slapstosi laukiniuose Amerikos Vakaruose, pragyvendamas iš Charlie Chaplino antrininkų konkursų. Pakeliui namo jis susiduria su įvairiais personažais, kamuojamais sunkmečio chaoso beprotystės. Aplink Filipą besisukiojantys apgailėtini menkystos ir bauginanti propagandos mašina primena ketvirtojo dešimtmečio Vokietiją. Filipo kelionė, kartu ir žiauri, ir žavi, tampa haliucinacine, absurdo kupina alegorija apie tokią pat tamsią ir neramią dabartį.