Pagal Oscarą Wilde’ą
Spektaklis be žodžių jaunimui ir suaugusiems
Airių rašytojas Oscaras Wilde‘as garsėjo savo žavesiu ir ekstravagancija – tiek savo kūrybos, tiek ir gyvenimo estetizmu. Būdamas 34 metų jis išleido knygą „Laimingasis princas ir kitos pasakos“ – nuo to laiko ir tapo gerai žinomu autoriumi. Jo vienintelis romanas „Doriano Grėjaus portretas“, pirmą kartą išspausdintas 1890 m., galima sakyti, taip pat parašytas pasakos forma. Tačiau šį kartą turinys gerokai niūresnis... Ir nieko keisto, kad po jo paskelbimo kilo skandalas: reikalauta jį uždrausti ir nuteisti autorių už amoralaus gyvenimo būdo propagavimą.
Spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“ kūrybinę grupę sudaro žinomos lėlių teatro menininkės, su kurių bendro darbo rezultatais „Lėlės“ žiūrovai jau pažįstami: 2014 m. G. Radvilavičiūtės kartu su scenografe Renata Valčik, choreografe Sigita Mikalauskaite ir kompozitore Rita Mačiliūnaite sukurtas spektaklis „Smėlio žmogus“ pelnė Auksinį scenos kryžių, sėkmingai rodomas teatro repertuare ir nuolat kviečiamas atstovauti Lietuvos kultūrą tarptautiniuose teatro festivaliuose. Naujasis spektaklis tarytum pratęsia jau „Smėlio žmoguje“ pradėtą gvildenti žmogaus asmenybės dvilypumo ir jo savidestrukcijos temą.
„Žiūrėdamas į paveikslą žmogus įžengia į kitą laiką. Laikas prasiplečia. Portrete žmogus atpažįsta save patį. Žiūrėjimas į portretą – tarsi žiūrėjimas į veidrodį. Veidrodis žmogui suteikia unikalią galimybę matyti save, savo veidą, savo akis, ir sudaro sąlygas dialogui su pačiu savimi. Žiūrėdamas į išorę žmogus mato savo vidų. Žiūrėdamas į veidrodį žmogus gali pakliūti į kitą pasaulį. Ir šie du pasauliai gali susiliesti. Žiūrėdami į veidrodį mes galime pamatyti tai, kas tiesiogiai mūsų žvilgsniui neprieinama. Veidrodžio gylis mums sako, kad mes galime pamatyti kur kas daugiau arba visai kitaip, nei matome savo realybėje. Veidrodis yra mūsų asmeninis dabarties portretas.
Šiandien žmogų supa labai daug veidrodžių, t.y. atspindinčių paviršių – nuo tikrų veidrodžių ir langų iki ežerų ir balų, snaigių, akmens anglies gabalėlių ir t. t. Visi jie sukuria matomo pasaulio, daiktinio audinio įtrūkius, tai – tarsi langai į kitą pasaulį. Tačiau perdėtas susikoncentravimas į save ir savo fizinę išvaizdą – kelias į tuštybę, savimeilę, pasipūtimą, išpuikimą, egocentrizmą. Be meilės, artimų žmonių, ėjimo kartu, grožis, sėkmė nieko nereiškia. Nemielas gyvenimas nuolat žiūrint į save. Iki šiol kai kuriose pirmykštėse gentyse tikima, kad veidrodis gali pavogti sielą.“ – mintimis dalinasi spektaklio režisierė Gintarė Radvilavičiūtė.
