Šiandien

Renginys įvykoMichail Bulgakov. MEISTRAS IR MARGARITA , rež. O.Koršunovas

Aprašymas

Inscenizacijos autorius – Sigitas Parulskis

Scenografė – Jūratė Paulėkaitė

Kostiumų dailininkai – Vida Simanavičiūtė, Aleksandras Pogrebnojus

Kompozitorius – Gintaras Sodeika

Vaidina:

MEISTRAS – Rytis Saladžius

MARGARITA – Aldona Bendoriūtė, Airida Gintautaitė

BENAMIS, MATAS – Dainius Gavenonis

VOLANDAS – Dainius Kazlauskas

STRAVINSKIS, PILOTAS – Arvydas Dapšys

ANUŠKA – Eglė Mikulionytė, Vitalija Mockevičiūtė

BERLIOZAS – Vaidotas Martinaitis

KATINAS BEGEMOTAS – Arūnas Sakalauskas

KOROVJOVAS – Eimutis Kvoščiauskas

AZAZELO – Julius Žalakevičius

NATAŠA – Rasa Samuolytė

LATUNSKIS – Algirdas Dainavičius

FRIDA – Airida Gintautaitė, Vitalija Mockevičiūtė

HELA – Jolanta Dapkūnaitė

NEPO PILIETIS – Algirdas Gradauskas

ŽAKAS – Petras Geniušas, Donaldas Račys

Spektaklis sukurtas pagal M. Bulgakovo (1891–1940) romaną „Meistras ir Margarita“, parašytą 1929–1940 metais, nors cenzūros neišdarkytas tekstas pirmą kartą buvo paskelbtas tik 1967-aisiais Paryžiuje.

Sigitas Parulskis. Repeticijų paraštės.

Jeigu Dievas yra ateitis, tai bet kokia ateitis visiems ir kiekvienam atskirai reiškia mirtį. Tikrasis išganymas yra mirtis, ir tik tiek. Nemirtingumas įmanomas tik čia, meno pavidalu, šią akimirką. Bet tai nereiškia, jog meną reikia paversti religija, atvirkščiai, kuo mažiau jį garbini, kuo mažiau jo akivaizdoje esi aklas ir nuolankus, tuo didesnį malonumą jis teikia.

*

1929 metais Maskvoje gyvenantis Michailas Bulgakovas jautėsi siaubingai. J. Stalinui, M. Kalininui, sovietinei Vyriausybei rašyti nebespausdinamo rašytojo nevilties kupini laiškai baigiami bergždžiu prašymu išvaryti jį su žmona už SSSR ribų. Tų metų nuotaikos ryškiai atsispindi ir laiške M. Gorkiui, stalinėjančios Rusijos „dvasiniam ganytojui“: „visos mano pjesės uždraustos, niekur nė vienos mano eilutės nespausdina, (jokio užbaigto darbo aš neturiu, iš niekur negaunu nė kapeikos autorinio honoraro), nė viena įstaiga, nė vienas asmuo į mano pareiškimus neatsako, žodžiu – viskas, ką parašiau per 10 metų SSSR – sunaikinta. Telieka sunaikinti ir tai, kas dar liko – mane patį. Prašau priimti humanišką nuosprendį – paleisti mane!“

*

Būtent tokiame egzistenciniame ir socialiniame vakuume rašytojas imasi sumanymo kurti romaną apie šėtono, kaip Paskutiniojo Teismo pranašo ir vykdytojo, pasirodymą Maskvoje.

*

1930 metais, po naujos pjesės „Moljeras“ atmetimo, M. Bulgakovas degina dalį savo pradėtų darbų, tarp jų – ir romano rankraštį apie šėtoną. Garsiosios frazės „rankraščiai nedega“, matyt, dar nėra, nes rankraščiai sudega.

Vėliau reikalai pagerėja, gavęs paties Stalino protekciją, rašytojas priimamas į teatrą ir su pertraukomis iki pat mirties, iki 1940 metų, rašo „Meistrą ir Margaritą“, brandžiausią savo kūrinį, apie kurio svarbą sau pačiam prieš pat mirtį prasitaria: „Galbūt tai ir teisinga… Ką aš dar būčiau galėjęs parašyti po „Meistro“.

Tuojau po rašytojo mirties artimas M. Bulgakovo draugas ir pirmasis jo biografas P. Popovas, perskaitęs romano rankraštį, parašė rašytojo žmonai: „Genialus meistriškumas visados išlieka genialus meistriškumas, bet dabar romanas nepriimtinas. Turės praeiti 50–100 metų“. Bet praėjo kur kas mažiau laiko, nei pranašauta – 1966 metais žurnalas „Moskva“ pradeda spausdinti „Meistrą ir Margaritą“, tiesa, su baisiais cenzūros iškarpymais, o 1967 metais Paryžiuje pirmą kartą išleidžiamas nekupiūruotas romano tekstas rusiškai.

*

Kad ir kaip vengtum šios iki skylių nuvalkiotos frazės „rankraščiai nedega“, beje, ištartos paties šėtono, – ji giliau nei tekstinėje plokštumoje.

Pirmoji (po introdukcinės) scena, ratu siunčiamų lapų scena. Ivanas paduoda lapus, kurie keliauja nesustodami ratu. Ritminės užuomazgos, lemsiančios viso spektaklio judėjimą pirmyn, į kulminaciją. Kas jis, popieriaus dalintojas – Bulgakovas, Rašytojas, Kristus, dalijantis komuniją, nes pagaliau rankraščio atsikandama kaip kūno. Viskas ir niekas kartu. Nes ritualas ištrina individualybės požymius, ir Kristaus kančios kelio atributika: plakimas popieriaus lapais, spjaudymas ta pačia ką tik priimta komunija, galop mėtymas akmenimi virtusiais popieriaus lapais, – universalus genijaus ir jį supančių vidutinybių kolizijos modelis. Iš A. Tarkovskio „Stalkerio“ įsimintinas Rašytojo monologas: šiandien surijo mane, rytoj suris kitą, jiems juk nusispjauti, ką ryti!

Kai žodis tampa kūnu, jis paprasčiausiai suryjamas. Štai kodėl rankraščiai nedega. Virš meno kūrinio plastanti dvasia, žmogiškumo esencija – tai nedega. Vis dėlto dvasingumo reikalais turėtų labiau užsiimti religija, ne menas. Kai menas supainiojamas su religija, jis paprasčiausiai virsta dar viena ideologija – kažkodėl esi verčiamas juo tikėti. Nė velnio.

Akmeniniai rankraščio puslapiai, pranašai visuomet užmušami savo pačių įrankiais.

*

Kiekvienas rašytojas, kurdamas knygas, daugindamas ženklais primargintą popierių, drauge kaupia ir savojo likimo pelenus, pelenų įkapes fiziniam savo pavidalui. O sielos rankraštis nedega.

Spektaklio prodiuseris – OKT / Vilniaus miesto teatras

Koprodiuseriai – Avignon Festival, Remscheid City Theatre, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Programa THEOREM

Prieš pirmą parterio eilę statomos papildomos dvi eilės.

Nepateikusieji pažymėjimų bilietui su nuolaida į teatrą neįleidžiami, o pinigai už bilietus negrąžinami.

Skaityti daugiau

Paieška

Draugaukime KaVeikti.lt Facebook