Šiandien

Rugsėjo 27d.Vienos miško pasakos I Jaunimo teatras

Aprašymas

Pagal Ödöno von Horvátho pjesę
VIENOS MIŠKO PASAKOS
Režisierius: Yana Ross
Trukmė: 3 val.

Sceninės adaptacijos autoriai: Mindaugas Nastaravičius ir Yana Ross
Scenografijos dailininkė: Justyna Elminowska (Lenkija)
Kostiumų dailininkai: Juozas Valenta ir Flore Vauvillé (Prancūzija)
Kompozitorius: Gintaras Sodeika
Videomenininkas: Algirdas Gradauskas
Šviesų dailininkas: Vilius Vilutis
Režisierės asistentės: Saulė Norkutė, Goda Januškevičiūtė, Uršulė Bartoševičiūtė

Repeticijos metu buvo naudojamas Teodoro Četrausko vertimas iš vokiečių kalbos
Už konsultacijas kūrybinė komanda dėkoja Andriui Bielskiui ir Norbertui Černiauskui

Vaidina:
Matas Dirginčius, Sergejus Ivanovas, Irmantas Jankaitis, Aleksas Kazanavičius, Janina Matekonytė, Dalia Morozovaitė, Vidas Petkevičius, Aušra Pukelytė, Simonas Storpirštis, Dovilė Šilkaitytė, Paulina Taujanskaitė.

Austrų dramaturgas Ödönas von Horváthas Vienos miško pasakas parašė 1931-aisiais ir joje pavaizdavo fašizmo užuomazgas vokiečių ir austrų sąmonėje. Jos paruošė Hitlerio atėjimą į valdžią 1933-iaisiais ir nulėmė, kad fašistinė Vokietija be jokio pasipriešinimo okupavo Austriją 1939-aisiais. Ši, Europos teatruose daug kartų interpretuota pjesė Lietuvoje beveik nežinoma.

Pirmą kartą Jaunimo teatre dirbanti režisierė Yana Ross, kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi, Vienos miško pasakas perskaitys savaip: „Mes kuriame adaptaciją, bet esminės pjesės temos – nacionalizmas, kultūrinės tradicijos, veidmainystė – išlieka spektaklio ašimi. Spektaklio žanras – tragikomedija. Spektaklis provokuos juoką, tačiau tam tikru metu juokas gali priversti pasijusti labai nepatogiai...“. M. Nastaravičius taip nusako būsimo spektaklio kryptį: „Mes šiek tiek keičiame siužetą, veikėjus, iš 1931 metų keliamės į 2019-uosius, iš Vienos keliamės į Vilnių, iš austriško nacionalizmo – į lietuvišką nacionalizmą, iš austrų ir vokiečių santykių – į lietuvių ir rusų santykius, bet kūrinio esmė vis tiek išlieka susijusi su tomis problemomis ir temomis, kurias savo dramaturgijoje įvardina Horváthas“.


Yana Ross: Horváthas visą savo trumpą ir tragišką gyvenimą nujautė artėjančią nelaimę – nesvarbu, ar tai būtų nelaiminga žiauri mirtis, ar kylanti nacių galia. Horváthas nerimavo, kad likimas jam bus negailestingas ir gyvenimas nutrūks anksčiau laiko. Jis žuvo paslaptingomis aplinkybėmis, audros metu užkritus medžio šakai. Tai įvyko 1938 m. Paryžiuje, kur tuo metu jis buvo emigravęs iš Vienos, siekdamas išvengti nacių persekiojimo. Kas tai? Dieviškoji apvaizda, likimas ar menininko intuicija? Horváthas buvo talentingas jaunuolis iš didžiulio spalvingo kultūrinio Austrijos-Vengrijos imperijos krašto. Jis atsisakė bet kurios valstybės, iš tų, kuriose jam teko augti ir gyventi, tapatybės: „Gimiau Fiume, užaugau Belgrade, Budapešte, Presburge (dabartinėje Bratislavoje), Vienoje ir Miunchene, turiu Vengrijos pasą, bet neturiu tėvynės. Esu labai įprastas senosios Austrijos-Vengrijos imperijos derinys: kroatas, vengras ir čekas; mano šalis yra Vengrija; mano gimtoji kalba – vokiečių.“ Horváthas nuo seno buvo mano kūrybiniame akiratyje. Jis padarė didžiulę įtaką Raineriui Werneriui Fassbinderiui, Peteriui Handkei, o ypač Franzui Xavierui Kroetzui. Horváthas man svarbus bandant suvokti šiuolaikinę smulkiąją buržuaziją, jos socialinę vietą ir įtaką visuomenei.

Vienos miško pasakos yra kandus smulkiosios buržuazijos mentaliteto portretas mažo miestelio aplinkoje: čia viskas jauku ir patogu, užmaršu ir iliuziška. Pjesėje kalbama apie pasipriešinimo siauram, sustingusiam mąstymui būtinybę. Pasipriešinimą gimdo kitoniškumas. Savo gyvenimo kelio ieškanti jauna moteris, susidūrusi su ją supančia aplinka, bando iš jos išsilaisvinti. Jos likimą stebime per visą pjesę, iki pat tragiškos atomazgos. Horvátho dramaturgijos pagrindas yra rūsti vaizduojamos visuomenės satyra. Satyriškai skamba pats pjesės pavadinimas, kuriam pasirinktas ypač populiaraus Johanno Strausso Vienos miško pasakų valso pavadinimas. Kai kurie Horvátho pjesės motyvai man primena lietuvių literatūros klasiką – Žemaitės kūrinį Marti.

Ypatingai ironiška yra tai, kad pirmasis Humanistinis manifestas (šviesus ir teigiamas požiūris į žmonių bendradarbiavimą, etinę ir religinę pažangą) buvo paskelbtas tais pačiais metais, kai Adolfas Hitleris užėmė valdžią ir tapo nacistinės Vokietijos kancleriu. Dviem metais anksčiau, 1931-aisiais, Berlyne įvyko Horvátho Vienos miško pasakų premjera. Spektaklis buvo tarsi nepatogi meninė pranašystė. Šis istorinis Europos paradoksas – išaukštinti humanizmą ir tuo pačiu metu leisti įsitvirtinti fašizmui – yra tai, ko negalime pamiršti.
Skaityti daugiau

Paieška

Draugaukime KaVeikti.lt Facebook