Žemaitė
TRYS MYLIMOS
Režisierius: Algirdas Latėnas
Trukmė: 2 val. 30 min.
Scenografė: Giedrė Brazytė
Kostiumų dailininkė: Sandra Straukaitė
Muzikinės kompozicijos autorius: Romualdas Gražinis

Vaidina:
Nijolė Narmontaitė, Giedrė Giedraitytė, Jonė Dambrauskaitė, Neringa Varnelytė,
Nerijus Gadliauskas, Kristina Ovčinikaitė, Gediminas Storpirštis, Romualdas Gražinis

Lietuvių literatūros klasikės Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, geriau žinomos Žemaitės slapyvardžiu komedijoje „Trys mylimos“ pasakojama istorija apie kaimo berną Liudviką, vienu metu viliojantį tris moterelės. Meilybėmis ir apgaule bernas sieka išvilioti pinigų kelionei, į kurią vyks su vienintele tikra mylimąja Berbele. Padėtis kebli, nes trys mylimos – vienoje troboje gyvenančios motina ir dvi dukros. Liudvikui tenka visaip išsisukinėti ir gudrauti, kad neišaiškėtų kurpiamos melagystės. Kai merginų motina, vyriausioji Liudviko mylimoji, nusprendžia, kad užteks našlauti ir pats laikas būtų tekėti dar kartą, jaunikiui pradeda gerokai svilti padai...

Spektaklio režisierius Algirdas Latėnas kurdamas spektaklį nusprendė, kad kiekvienas komedijos personažas kalbės vis kita tarme: „Šiam spektakliui specialiai rinkau aktorius, kurie kalba arba žino savo gimtąją tarmę. Tarmės išmokti beveik neįmanoma, nors pažįstu žmonių, kurie puikiai valdo kelias tarmes. Nuoširdžiai jiems pavydžiu. Tarmė – tai jau dalis personažo, tam tikras grūdas, kuriuo aktorius remiasi plėtodamas vaidmenį. Norėjau, kad spektaklyje aktoriai patys būtų atsakingi už muzikinį foną, kad savo balsais, dainomis kurtų spektaklio atmosferą.“

Iš Telšių kilusiai aktorei Nijolė Narmontaitei Motinos vaidmuo ypač artimas – spektaklyje jos kuriama herojė smagiai žemaičiuoja. „Kalba yra žmogaus šaknys. Aš visada džiaugiuosi, jeigu galiu bendrauti žemaitiškai, o tai daryti scenoje – svajonės išsipildymas. Manau, tokio autentiškumo prieskonio Lietuvos scenai seniai reikėjo“, – sako žymi aktorė ir priduria, kad spektaklio reikia vadinti ne komedija, kaip skelbia autorė, o erotiniu trileriu.
Neginčytinai sveikinti reikia drąsųjį Jaunimo teatro režisierių Algirdą Latėną, kad vietoj lietuvių klasikos tiesmukai skandinančio literatūrinio perskaitymo ar „konceptualios didaktikos“ jis pasirinko aktorinio meistriškumo džiazą. Ir visos Lietuvos tarmių džiazą, kurio aiškiai įkvėpta ar užkrėsta yra visa spektaklio trupė. Kiekvienas aktorius ir kiekvienas vaidmuo.

Menotyrininkė Rasa Gečaitė