Falk Richter

Skaitmeninis kodas: Elektroninis miestas. Tokiame mieste reikalingas Elektroninis vedlys, nes be jo tu nesi, arba esi „niekur“. Elektroninis miestas – tai inercinis miestas, čia laikas niekada nenustoja tekėjęs, žmonės nesiliauja bėgę. Tai miestas be savybių, be ženklų, be nuorodų, kur jis randasi ir kaip jis galėtų atrodyti. Elektroninis miestas – miestas neaišku kur. Miestas, neturintis jokių koordinačių, jokių nuorodų, kur jis yra. Tai miestas nykioje dykumoje, kur visada vėsu. Na, bent jau nekaršta. Nuo saulės saugo aukšti pastatai ir siauros gatvelės, be to, veikia visuotinė kondicionavimo sistema. Gyventojai, balsuodami nusprendžia, kada laikas žiemai, o kada – vasarai. Kadangi dykumoje pučia karšti vėjai, miestas „įrėmintas“ tarp aukštų sienų. Mieste šniokščia dirbtinis vėjas. Čia nėra nieko tikro, tik pasimetimas ir „nulio zonos“ jausmas. Čia veikia anonimiški žmonės, susitelkę tik ties darbų, kurie yra pavesti „iš aukščiau“ vykdymu, bet niekas negali net įtarti, kas yra tie „iš aukščiau“, gal JIE yra tie patys MES? Įsimaišę, tarp jų/mūsų?

Čia nėra ir negali būti „AŠ ESU“, „aš išskirtinis, kitoks". Čia „Aš“ neegzistuoja. Čia esi TU - VISI KITI, kuris privalai padaryti tai ir tai, kitaip baigsis tavo laikas, ir tu būsi pašalintas. Jei tavo laikas baigsis, vadinasi baigsis ir kitų laikas, nes griūna piramidė, sistemos grandinė, kuri suprogramuota tiksliai – sekundos tikslumu. Todėl vaizduotei ir jos žaidimams, čia erdvės nėra. Pamąstymus apie tai, kas galėtų būti geriau, ar kas galėtų būti kitaip, privalai ištrinti iš savo mąstymo sistemos. TU esi išteklius, statistinis vienetas KITO ištekliams.

TU esi sistemoje.

TU negali nukrypti nuo normų.

TU vykdai, kas tau pavesta.

Skaičiai.

Statistika.

Nieko nebeskauda.

Pasiklydau.

Kur aš?

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.