„Gyvenime bijau tik vieno, mano drauge... Kurią nors dieną juoda praris raudoną.“, – pjesėje Raudona sako dailininkas Markas Rothko. Pjesės centre – viena ryškiausių XX amžiaus pokario Amerikos abstrakčiojo ekspresionizmo meno krypties asmenybių. Veiksmas vyksta 1958–1959 metais Niujorke, Marko Rothko studijoje. Dailininko padėjėju įsidarbina jaunas tapytojas Kenas. Tuo pat metu Rothko gauna užsakymą sukurti monumentalius tapybos darbus prabangiam restoranui Four Seasons naujai suprojektuotame tuometinio Amerikos architektūros pažibos Ludwigo Mieso van der Rohe’s Seagram pastate. Jaunasis Rothko padėjėjas Kenas kvestionuoja mokytojo pasirinkimą. Apsilankęs restorane ir pamatęs, kad jo darbai čia taptų tik aukštuomenės susibūrimų apipavidalinimu, Rothko nutraukia susitarimą ir grąžina užsakovo pinigus.
Valentinas Masalskis: Kai perskaičiau šią pjesę, man pasirodė, kad ji tikrai verta dėmesio, kaip ir joje veikianti asmenybė. Galima sakyti, kad tai – elitinė pjesė. Bet man atrodo, kad ji yra gili savo problematika. Čia svarbi menininko senėjimo tragedija, taip pat jo supratimas, kad ateina kita karta. Pjesė parašyta apie ateinantį, o ne apie nueinantį žmogų. Nors Marko Rothko tragedija juntama visos pjesės metu. Jis iš tiesų nusižudė 1970 metų vasario 25 dieną.
Man asmeniškai suprantamas Rothko tragiškumas, jutimas, kad senstantis menininkas turi pasitraukti ir užleisti vietą ateinančiam. Ateina toks metas kai suvoki, kad tavo menas yra laikinas. Man atrodo, kad menininkas, ir pats menas, gyvena kartu su esamuoju laiku, laikotarpiu. Kad jo istorinė vertė yra antikvarinė. Menas yra visuomenės žadintojas, skatintojas, jis kaip veidas, su kuriuo žmogus gimsta ir miršta. Manau, kad tokia yra meno funkcija, paskirtis. Todėl gyvas menas visada turi atsinaujinti. Visais laikais į meistrų vietą ateina jauni žmonės su didelėmis pretenzijomis, su savo įsitikinimais. Ir pjesėje „Raudona“ vaizduojamas dviejų menininkų susidūrimas: jauno, pradedančio ir pagyvenusio menininko, išbandžiusio daug ką, turinčio savo vertybių skalę, patirtį. Iš principo tai yra kartų, požiūrių sankirta. Įdomu stebėti, kaip ta kultūrinė patirtis, kuri suformavo Rothko, reiškia visai ką kita jaunam menininkui. Savo spektaklyje siekiu parodyti nueinančio ir ateinančio menininkų sankirtą. Apčiuopti iš jos kylančias problemas.
Rothko yra egocentriškas, kaprizingas, įnoringas, daug sau leidžiantis, kaip ir kiekvienas stiprus menininkas. Pačioje pradžioje jis nemato savo aplinkos ženklų, nenori girdėti ateinančios kartos, kaip ir pas jį atėjusio jauno žmogaus... Bet pabaigoje tą patį jauną žmogų jis paleidžia, pastūmėdamas kovoti. Vadinasi, pabaigoje jis jį išgirdo. Man atrodo, pjesėje Rothko labai aiškiai pajaučia, kad nebesupranta šių dienų laiko ženklų... Ir pirmasis jam apie tai pasako jaunas menininkas, kai jis protestuoja prieš Rothko ambiciją iš savo darbų sukurti meno šventovę prabangiame restorane. Rothko nesupranta, jog pasaulis suka kitur, kad jis tampa vartojimo vieta... Bendrauju su jaunu dailininku Mykolu Sauka, kuris šiam spektakliui kuria dekoracijas. Jis įdomiai pasakė, kad dailininkas, kaip ir aktorius ar dainininkas, žino, jog turi pasitraukti, o kada pasitraukti, iš tiesų nežino. Balso nebėra, bet dainuoji, vos paeini, bet rolę vaidini, rankoje nenulaikai teptuko, bet tapai… Nes atrodo, kad tu dar gali, kad dar reikalingas. Tas artėjančio nereikalingumo momentas menininkui yra labai skaudus. Jo senėjimas, jėgų, azarto netekimas, aistros praradimas…
Mūsų teatrai neįstengia ar nenori kalbėti brandžia kalba. Dramaturgija pasidarė laikraštinė. Man dabartinėje dramaturgijoje labai trūksta paties dramaturgo literatūrinės įžvalgos, filosofinio požiūrio į žmogų, filosofinio sakinio. Jinai pavirto tokiu mažu smulkių išpažinčių pasauliu. Norėčiau, kad šis mūsų darbas būtų iš tiesų prasmingas.
Režisierius: Valentinas Masalskis
Kompozitorius: Nijolė Sinkevičiūtė
Scenografas: Mykolas Sauka
Vaidina: Valentinas Masalskis, Mantas Zemleckas, Donatas Želvys
