Šiandien

Rytoj 18:00Apeirono teatras: PALIKUONIS ir STABAT MATER (Panevėžyje)

Aprašymas

VIENAS BILIETAS - DU SPEKTAKLIAI

Šis bilietas galioja dviems spektakliams:

PALIKUONIS - lapkričio 15d. 18:00 (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras)

STABAT MATER - lapkričio 16d. 18:00 (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras)

PALIKUONIS

Jei pasaulis būtų sunaikintas, jeigu tarp likusių gyvųjų atsidurtum tu ir nežinomasis? Ar norėtum atkurti pasaulį tokį, koks jis buvo? Ar tūkstančius metų kurtas pasaulis - su savo taisyklėmis, politinėmis sistemomis, socialiniais vaidmenimis, lyčių duotybe ir ribotumu etc. - mums brangus? Šiuos ir kitus klausimus kelia premjerinis Apeirono teatro spektaklis „Palikuonis“, teleportuojantis žiūrovus į postapokaliptinį pasaulį, kuriame nėra praeities, dabarties ir ateities skirtumo, yra tik čia ir dabar. Yra tik tobulas Palikuonis, kuris neturi poreikio prietarams, dievams, kitiems mitams ir pats gali tapti didžiausiu žmonijos istorijos mitu. Ar susinaikinęs pasaulis atsinaujins? Ar Palikuonis taps naujuoju Mesijumi? Ar žmonija atgaus palaimą ir amžinybės viltį?

„Vyras su suknele ir aukštakulniais bei moteris vyrišku kostiumu tupi šešėlių lizde, rūko. Pasiūtų siluetų lizdo „šakelės“ reprezentuoja skirtingus vaidmenis, kuriuos atliekame gyvenime, kuriuos matuojamės patys ar kuriuos mums primeta visuomenė. Tačiau patys mes, mūsų esmė lieka tamsoje, nežinioje, šešėlyje. Aktorių Gretos Kazlauskaitės <...> ir Ričardo Bartašiaus apsikeitimas lytį simbolizuojančiais drabužiais kalba ne tik apie moterų emancipaciją, toleranciją, bet žengia žingsnį toliau – link trečiosios feminizmo bangos idėjų, iškonstruojančių ne tik lyties, bet ir apskritai apibrėžto identiteto sampratą,“ – mintimis apie spektaklį dalijasi kultūros žurnalistė Austėja Mikuckytė.

Žiūrovai čia kviečiami patirti ne tiek metafizinius išgyvenimus, kiek atlikti tam tikrus sąmonės judesius, bandant perskaityti pirmąjį naujo pasaulio istorijos lapą; įdėmiau pažvelgti į socialinę tikrovę, atsiribojant nuo mechaniško, „normatyvinio“, supaprastinto / apibendrinto kultūros bei istorijos vertinimo, sociokultūrinius procesus suvokiant kaip dinamiškus ir kintamus.

Ekstravertiškas (žiūrovui atviras), tekstu konstruojantis reikšmes, prasmes ir veiksmą Apeirono teatras šįkart pats sau meta iššūkį: spektaklyje „Palikuonis“ praktiškai atsisakoma žodžių, o prasmės gimsta iš dinamiškų judesių, matematiškai tikslių ženklų ir minimalios verbalinės informacijos, kurią ištransliuoja futuristinė, ambivalentiška būtybė (akt. Kristina Švenčionytė), perpratusi visatos kilmę ir sąrangą, santykio.

„Spektaklio statymas truko septynias paras - simboliškai tiek laiko, per kiek, anot Knygos, truko pasaulio sukūrimas. – apie kūrybinį procesą pasakoja spektaklio režisierė ir idėjos autorė Eglė Kazickaitė. - Šitas uždavinys svarbus keliais atžvilgiais. Visų pirma, tai tiesiogiai susiję su spektaklio kontekstu, antra, tai įdomus eksperimentinės kūrybos būdas, kada repeticijos vyksta ne po kelias valandas, o visą parą. Šito etapo metu visi užsidarėme teatre, savotiškai izoliavomės, nes neleidome sau ir vieni kitiems išeiti net į parduotuvę. Ir visą laiką dirbome.“ Tokiu būdu noras (poreikis) kalbėti apie visuomenę virto įdėmiu žvilgsniu į save, savotišku savivokos seansu, į kurį kviečiamas žiūrovas taip pat turėtų atsisakyti išankstinio nusistatymo, stereotipų, netgi tam tikro „kūniškumo“, įprasto kasdieniame pokalbyje.

Žinoma, žiūrovo teisės priimti ar ignoruoti Apeirono teatras neapriboja – čia jis lieka sau ištikimas.

Režisierė: Eglė Kazickaitė

Aktoriai: Greta Gudelytė, Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius

Kostiumai: Erika Jankauskaitė ir Polina Nimrea

STABAT MATER

Apeirono teatro spektaklis „Stabat Mater “ (rež: Eglė Kazickaitė), pastatytas pagal 1907 metais švedų rašytojo, dramaturgo Augusto Stindbergo pjesę „Pelikanas“. Šiaurės ir rytų europos teatro klasikos dramaturginis kūrinys čia pateiktas pačia netikėčiausia, bet vizualiai tikslia ir labai įtaigia forma.

Paties A. Strindbergo pjesės to meto Švedijoje buvo vertinamos itin kritiškai, kaltinant rašytoją grubia kalba ir nepadoriais literatūriniais paveikslais. Paradoksalu, kad 2018 metais, demokratijos epogėjuje Apeirono teatro režisierė, statydama spektaklį „Stabat Mater“, visiškai išsižada darmaturgo tekstų. Motyvuodama savo pasirinkimą, režisierė cituoja A. Strindbergo sukurtos pjesės „Pelikanas“ veikėjos Dukros žodžius: „Mes labai daug kalbame, bet gali būti, jog tai darome tam, kad žodžiais užmaskuotume esmę, tiesą.“. Anot režisierės tiesa ir tikrumas yra ne žodžiuose.

Ši frazė nejučia tampa spektaklio kertine ašimi, kuomet tekstų atsisakymą pakeičia metaforinė aktorių kūno kalba. Spektaklis, nevirtęs šokio spektakliu, tampa kruopščiai psichologizuotu, nebyliu veikėjų spekuliacijų lauku, kuriame santykių manipuliacijos reiškiasi kūnų pavidalų ir daiktinių formų pagalba kuriamais paveikslais. Sekvencijos „Stabat Mater“ fone pjesės pagrindinė veikėja Motina vyro rankomis paverčiama Milo Veneros skulptūros klonu, ikona. Siekiant moters laisvės apribojimo, kad vyro gyvenime ji galėtų tarnauti kaip Motinos funkcija -jai nukertamos rankos. Šimtų puodų, kaip pragaištingos archetipinės pasaulėvaizdos ir buities fone vyskta Moters ir jos šeimos tragedija:

Moters prigimtis - būti Motina. Būti atsidavusia, pasiaukojančia, kenčiančia, vakarais tyliai verkiančia ir šluostančia ašarą į skarą dėl savo vaikų. Atiduoti visą save vyrui ir vaikams. Pradžioj širdį. Paskui - rankas. Jei prireikia - kojas. Galiausiai likti tik torsu. Bet būtinai gražiu.

Moters prigimtis - nesigailėti ir negailėti nieko, ką atidavei šeimai. Moters prigimtis - nejusti alkio, tik vis maitinti alkstančius.

Bet Ji nejuto tos prigimties. Jai trūko iš jos atimtų ir moteriškai prigimčiai atiduotų rankų. Todėl Ji jas tiesiog atsiėmė.

Režisierė: Eglė Kazickaitė

Aktoriai: Greta Gudelytė, Ričardas Bartašius, Kristina Švenčionytė, Valerijus Kazlauskas

Kostiumai: Erika Jankauskaitė ir Polina Nimrea

Pjesė: A.Strindberg "Pelikanas"

Muzika: Giovanni Battista Pergolesi

Skaityti daugiau

Paieška

Draugaukime KaVeikti.lt Facebook