Balandžio 30d.ŽYDIŠKOS MELODIJOS

Aprašymas

ANSAMBLIS „LIETUVOS JERUZALĖ“

Borisas Traubas (smuikas, vadovas)

Borisas Kirzneris (smuikas)

Rolandas Romoslauskas (altas)

Valentinas Kaplūnas (violončelė)

Romualdas Ramutis Taločka (klarnetas)

Saulius Astrauskas (mušamieji)

Leonidas Melnikas (fortepijonas)

Programoje:

Sergej Prokofjev – Uvertiūra žydų temomis, op. 34

Boris Borisov – „Senasis Vilnius“

Joseph Achron – „Žydiškoji melodija“

Ernest Bloch – „Baal Shem. Trys paveikslai iš chasidų gyvenimo“

I. Vidui (Atgaila)

II. Nigun (Improvisacija)

III. Simchas Torah (Šventė)

Joachim Stutchewskij – Klezmerių vestuvių muzika smuikui, violončelei ir fortepijonui

Joel Engel – „Liaudiška melodija“, op. 19 Nr. 1 (ar. B. Traubo)

Dov Seltzer – „A yiddishe mame“ (Žydų mama) (ar. B. Traubo)

Dov Seltzer – „Az der Rebbe Elimelech“ (Daina apie Rabiną Elimelechą)

Faustas Latėnas, Borisas Traubas – „Lietuvos Jeruzalė“, muzika G. Kanovičiaus dramai „Nusišypsok mums, Viešpatie!“

Koncerto rėmėjai:

AGATA

Fortepijonų salonas ORGANUM

Ansamblio „Lietuvos Jeruzalė“ pirmtakas buvo ansamblis „Vilne (Vilnius), kurio pirmieji koncertai įvyko dar 1985 m. Vilniuje ir Kaune. Ansamblio sudėtį nulėmė konkretus muzikos kūrinys – Sergejaus Prokofjevo „Uvertiūra žydų temomis“ styginių kvartetui, klarnetui ir fortepijonui, specialiai sukurtas amerikiečių ansambliui ZIMRO ir pirmą kartą atliktas 1920 m. dalyvaujant autoriui.

Laikui bėgant keitėsi ansamblyje muzikuojantys atlikėjai, o ansamblio branduoliu tapo fortepijoninis trio „Musica Camerata Baltica“ – Borisas Traubas, Valentinas Kaplūnas ir Leonidas Melnikas.

Ansamblis atlieka S. Prokofjevo, D. Šostakovičiaus, A. Coplando, M. Brucho, E. Blocho ir kitų žymiausių kompozitorių kūrinius žydų temomis; taip pat užsako profesionalius žydų liaudies muzikos perdirbimus, bendradarbiauja su lietuvių kompozitoriais, atlieka B. Traubo padarytas aranžuotes. Kompozitorius Faustas Latėnas sutiko pavadinti savo muziką Grigorijaus Kanovičiaus dramai „Nusišypsok mums, Viešpatie!“ „Lietuvos Jeruzalės“ vardu.

S. Prokofjevo „Uvertiūra žydų temomis“ klarnetui, fortepijonui ir styginių kvartetui. Žydų muzikinio folkloro intonacijos čia susilieja su S. Prokofjevui būdinga veržlia motorine muzikinio pasisakymo maniera bei nuostabiai gražiai į muzikinį audinį įpintais melodingais lyriniais intarpais. Rusų kompozitoriaus sukurta žydų muzika – pati savaime yra puiki metafora, atspindinti tautinės santarvės ir tolerancijos idėją, be kurios nebūtų įmanoma vilnietiškos Lietuvos Jeruzalės egzistencija. Iškalbinga ir inspiracija, pastūmėjusi autorių imtis šio darbo: S. Prokofjevas kūrinį parašė bendramokslių Sankt Peterburgo konservatorijoje prašymu, sumaniusių burtis į žydų muzikinį ansamblį „Zimro“. Būtent Sankt Peterburgo konservatorija XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje daugeliui litvakų muzikų buvo tapus prieglobsčiu nuo carinėje Rusijoje bujojusio antisemitizmo, pastūmėjo muzikinės karjeros link, iškėlė į muzikinį Olimpą.

Humoro gaidelė jaučiama B. Borisovo „Senajame Vilniuje“ fortepijoniniam trio. Tai šviesus, nostalgiškas prisiminimas apie Vilnių, koks jis buvo anksčiau ir kokio jo jau nebėra.

J. Achronas – kitas Sankt Peterburgo konservatorijos alumnas. Jis gimė nedideliame Lietuvos štetle Lazdijai, mokslus baigė legendinio Leopoldo Auerio klasėje, išgarsėjo kaip kompozitorius ir smuikininkas. Jo „Žydiška melodija“ – tai širdį draskanti rauda, savotiškas Holokausto tragedijos pramatymas. Taip ji skambėjo griežiant vilniečiui Jaschai Heifetzui, tokia ji ir šiuolaikinių atlikėjų interpretacijose, nes per šimtmetį, skiriantį mus nuo kūrinio atsiradimo, nedaug kas tepasikeitė: neapykanta, sukėlusi Holokaustą, ne kartą išsiverždavo ir vėliau, kitomis formomis tebesireiškia iki šiol. Todėl skausmas, sklindantis iš J. Achrono „Žydiškos melodijos“, vis dar aktualus.

Ernesto Blocho „Baal Shem. Trys vaizdeliai iš chasidų gyvenimo“ – vienas ryškiausių ir populiariausių žydų muzikinio repertuaro kūrinių. Ciklą sudaro trys pjesės: Vidui – Atgaila (Contrition), Nigun – Daina be žodžių, Simchas Torah – Šventė. Ir čia daug liūdesio, bet kartu neišpasakytas džiaugsmas, šviesą nešantis tikėjimas. Kūrinys skirtas iškiliam mąstytojui mistikui rabinui Israeliui ben Eliezeriui (1698-1760), žinomam Baal Shem Tovo vardu. Folklorui bei sakraliniam giedojimui artimos intonacijos teikia kūriniui atpažįstamą tautinį koloritą.

J. Stutschewskio „Klezmerių vestuvių muzika“ nuosekliai pristato tradicinę žydų vestuvinę ceremoniją. Atrodo, kad kompozitorius užsibrėžė tikslą neaplenkti nė menkiausią šventinio ritualo epizodą. Tačiau atidžiau įsiklausius aiškėja ir bendresnė kūrinio mintis – tai gyvenimo rato atspindys: čia aušra ir saulėlydis, džiaugsmas ir liūdesys, lopšinė, išleidžiant nuotaką iš tėvų namų, ir ugningas Feierlach, vainikuojantis vestuves, įtraukiantis visus į šokio sūkurį...

Chasidų motyvai atsekami ir nedidelėje J. Engelio pjesėje „Volksnigun“, op. 19 Nr. 1 (1919). Tai, kaip ir E. Blocho „Baal Shem“, į profesionaliąją muziką perkeltas nigunas – melodija be žodžių, vėliau imta pritaikyti skaitant Šventąjį raštą, muzikuojant per vestuves. Kaip tik toks J. Engelio „Volksnigun“. Pjesę kompozitorius parašė fortepijonui, o B. Traubui ją perdirbus klarnetui ir styginiams, ji įgavo naujų, charakteringų spalvų. Litvakai nepripažino chasidiškos tikėjimo krypties, bet jie vertino muziką. Tad ir J. Engelio kūriniuose pasireiškiantys chasidų motyvai nesutrukdė pagerbti šio menininko muzikinius nuopelnus: kompozitoriui mirus, jo vardas buvo suteiktas didžiausiam kada nors Lietuvoje suburtam tautiniam žydų chorui, aktyviai koncertavusiam tarpukaryje Kaune ir Lietuvos miestuose bei štetluose.

Dainos „Žydų mama“ (A Yiddishe mame) ir „Apie rabiną Elimelechą“ (Az der Rebbe Elimelech) yra tokios populiarios, kad dažnas neabejodamas priskirtų jas folklorui. Taip nėra, kiekviena jų turi autorių: pirmąją sukūrė Jack Yellen, antrąją – Moshe Nadir. „Žydų mama“ yra lyrinė – apie beribę motinos meilę, atsidavimą ir pasiaukojimą vardan savo vaiko. „Apie rabiną Elimelechą“ - komiška, pasakojanti apie įkaušusį rabiną (gebėjimas pasijuokti iš savo paties silpnybių – charakteringas žydų mentaliteto bruožas). Šias abi dainas aranžavo žinomas miuziklų ir kino muzikos kūrėjas D. Seltzeris, puikus instrumentuotės meistras. Šios instrumentuotės pagrindu B. Traubas parengė savo perdirbimą.

F. Latėno „Lietuvos Jeruzalė“ – tai muzika Grigorijaus Kanovičiaus spektakliui „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Kanovičiaus pjesė pasakoja apie sunkų žydų likimą, vaikus, tolstančius nuo tėvų, tėvus, juos besivejančius, bet nepavejančius, apie tikėjimą, padedantį įveikti visas negandas. Tačiau visa tai su šypsena, be suvaidintų ašarų. Kaip ir S. Prokofjevo uvertiūra, šis kūrinys klarnetui, fortepijonui ir styginių kvartetui.

Štai toks „Lietuvos Jeruzalės“ muzikinis metraštis – vis apie tą patį ir vis kitaip...

Skaityti daugiau

Paieška

Draugaukime KaVeikti.lt Facebook