6-ojo dešimtmečio Paryžius – avangardo sostinė ir naujos kartos menininkų bei intelektualų biotopas. Dvidešimtmetė Ulrike Ottinger atvyko į jį, vedama troškimo kurti, ir ateinančius dvidešimt metų šį miestą vadino savo namais. Klaidžiodama tarp knygynų, koncertų salių, teatrų, kino teatrų, muziejų ir kavinių, vokiečių dokumentinio kino grand dame tyrinėja savo atminties žemėlapį ir jame ryškėjančius praeities Paryžiaus kontūrus – meninio ir politinio gyvenimo sceną, kurioje ne tik skleidėsi naujos idėjos, bet ir siautė XX a. demonai.