Antono Čechovo „Dėdė Vania“ yra viena emocionaliausių visų laikų pjesių, kurioje genialusis dramaturgas atskleidė pačią žmogaus gyvenimo esmę, didžiausius troškimus ir karčiausius nusivylimus. Šioje pjesėje apie tuščiai išvaistytus žmonių gyvenimus telpa visi žanrai – komedija, drama, tragedija... Vilniaus mažojo teatro spektaklyje – visko dar daugiau: gyvenimo šventė čia išsiverš kaip trankus fejerverkas, o atstumtos meilės, neišsipildžiusių vilčių, svajonių gėla paliks didelį gniužulą gerklėje.
Spektaklį su tarptautine komanda kuriantis slovėnų režisierius Tomi Janežičius – Antono Čechovo dramaturgijos žinovas, nuolat grįžtantis prie šių absurdą ir gyvenimo tikrumą taip meistriškai supinančių pjesių. Tomi Janežičius visoje Europoje garsėja kaip meistras, kuriantis ypatingai emociškai paveikius ir kartu intelektualius spektaklius. Janežičius kuria spektaklius ir skaito paskaitas Italijoje, Norvegijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Rusijoje ir kitose šalyse, o jo spektakliai gastroliuoja po visą pasaulį, vaidinami didžiausiuose Europos teatro festivaliuose („Wiener Festwochen“, Avinjono, „Kunstenfestivaldesarts“, MESS ir kt.). Režisierius yra pelnęs ne vieną tarptautinį teatro apdovanojimą, tarp jų – tarptautinio BITEF‘o teatro festivalio, „Auksinės kaukės“ ir kt.
Nors Janežičiaus darbai išsiskiria originaliomis režisūrinėmis interpretacijomis, jo niekaip nebūtų galima vadinti režisieriumi-statytoju. Veikiau jis yra tikras eksperimentatorius ir žmogaus prigimties tyrinėtojas. Jam svarbiausia yra ne pastatyti spektaklį, o užmegzti ryšį su žmonėmis – su aktoriais, visa kūrybine grupe ir pagaliau – su publika. Repetuodamas režisierius, kuris yra ir sertifikuotas psichodramos tarapeutas, naudoja psichodramos metodą, kad sutelktų aktorius, sukurtų saugią aplinką atsiverti ir kurti.
 
Nesu tikras – ar pasauliui reikia dar vieno Čechovo pastatymo. Man daug įdomiau rasti santykį į Čechovą, į istoriją, į vaidmenis. Šiandien kaip niekad svarbu statyti „Dėdę Vanią“ ir dėl dar vienos priežasties – itin paplitusios sėkmės ideologijos. Kalbame tik apie laimėjimus, buvimą laimingam, sėkmę, pasiektus tikslus... Spaudimas toks didelis. Ši pjesė – „Dėdė Vania“ – parodo priešingą situaciją. Mes galime patirti nesėkmę, bet priimti tai kaip normalų dalyką. Tuo pačiu ir parodyti, kad ta sėkmės ir laimėjimo ideologija – tiesiog per daug dirbtinė.
Kas yra sėkmė arba nesėkmė? Ypač čia svarbi nesėkmės tema. Svetainėje „Youtube“ galime rasti milijonus vaizdo įrašų, kuriuose vaizduojamos įvairios nesėkmės. Mes mėgstame tai žiūrėti, mėgaujamės, juokiamės. Kai matome kitus žmones, kurie susimauna, juntame tam tikrą atsipalaidavimą, ar ne? A. Čechovas žinojo, kaip apie tai kalbėti. Būtų nuostabu, jei galėtume juoktis iš nesėkmes patiriančių žmonių, bet tuo pačiu metu juos mylėtume.

Tomi Janežič


Režisierius – Tomi Janežič (Slovėnija)
Dramaturgė ir režisieriaus asistentė – Nina Rajic Kranjac (Slovėnija)
Scenografas – Branko Hojnik (Slovėnija)
Kostiumų dailininkė – Marina Sremac (Serbija)
Šviesų dailininkas – Vilius Vilutis

Vaidina:

SEREBRIAKOVAS ALEKSANDRAS VLADIMIROVIČIUS, atsistatydinęs profesorius – Arvydas Dapšys
JELENA ANDREJEVNA, jo žmona, dvidešimt septynerių metų – Indrė Patkauskaitė
SOFIJA ALEKSANDROVNA (SONIA), jo duktė iš pirmosios santuokos – Ilona Kvietkutė
VOINICKAJA MARIJA VASILJEVNA, slaptojo tarėjo našlė, pirmosios profesoriaus žmonos motina – Jūratė Brogaitė
VOINICKIS IVANAS PETROVIČIUS, jos sūnus – Arūnas Sakalauskas
ASTROVAS MICHAILAS LVOVIČIUS, gydytojas – Martynas Nedzinskas
TELEGINAS ILJA ILJIČIUS, nusigyvenęs dvarininkas – Tomas Stirna
MARINA, sena auklė – Vilija Ramanauskaitė
VERA, pirmoji Serebriakovo žmona, Sonios motina, mirusi – Valda Bičkutė
DARBININKAS – Tomas Rinkūnas

Premjera 2021 m. liepos 15, 16 d.
Perspėjimas: N-18. 

Spektaklio metu vartojama necenzūrinė leksika, keiksmažodžiai,  naudojami tabako gaminiai, scenos dūmai ir kt..