27-asis VILNIAUS FESTIVALIS. Muzikinė odisėja

Atlikėjai:
LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS
(meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas)
KAUNO VALSTYBINIS CHORAS
(meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas)
Solistai: GUNTA GELGOTĖ (sopranas), NERIJUS MASEVIČIUS (bosas-baritonas)
Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS

Programa:
ONUTĖ NARBUTAITĖ – Oratorija „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“)

Šį vakarą po Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčios skliautais skambės Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“), už kurią kompozitorė buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Nuo sukūrimo 1997 m. oratorija bus atlikta Vilniuje penktą kartą, dar tris kartus ji skambėjo svetur, ir visada su įvairiais atlikėjais ją dirigavo Robertas Šervenikas.

O. Narbutaitė – viena žymiausių lietuvių kompozitorių, jos muzika paženklinta išskirtiniu individualumu ir atpažįstama nuo pirmųjų kiekvieno kūrinio taktų, daugelis jos opusų pelnė įvairius apdovanojimus, jie įrašyti daugiau kaip 40 kompaktinių plokštelių, išleistų Lietuvoje ir užsienyje. 2015 m. už operą „Kornetas“ ir kompoziciją kameriniam orkestrui „Was there a butterfly?“ O. Narbutaitė paskelbta Metų kompozitore. „Įtraukiantis poveikis, kylantis iš kompozitorės kūrinių, susijęs su retai pasitaikančia, paradoksalia vidine pusiausvyra: jie skamba paprastai ir kartu sudėtingai, asmeniškai ir universaliai, meditatyviai ir analitiškai“ (Albrecht Thiemann).

Kompozitorė O. Narbutaitė: „Oratorija „Centones meae urbi“ yra savotiškas muzikinis esė apie mano gimtąjį miestą Vilnių. Cento – skiautė. Centones – iš pasiskolintų eilių ir eilučių naujai sukomponuotas tekstas, antikinis literatūrinis, vėlesniais amžiais – ir muzikinis žaidimas. Centones meae urbi – skiautinys mano miestui, sulopytas iš Vilniaus sienų nuoplaišų, kurias sudėliojus išryškėjo įprastomis simbolinėmis figūromis pažymėtas žemėlapis: barokas su Sarbievijumi, romantizmas su Mickevičiumi, Šiaurės Jeruzalė... Ir mūsų amžiaus egzilio geliančiai skaidrus balsas, miestą paverčiantis Miestu, suprantamu ir atpažįstamu daugeliui.

Muzika nėra „pasiskolinta“. Tik viena mažytė Moniuszkos citata prisišliejo prie Mickevičiaus eilėraščio. Tačiau įvairiakalbiai, iš įvairių amžių atklydę tekstai atsinešė ir savų intonacijų. Nebėgau nuo jų, buvau lyg bendraautorė, nes, Czesławo Miłoszo žodžiais, „reikia pripažinti, jog viską kuria pati šio miesto dvasia“.

Ši oratorija – tai bandymas garsais sukurti miestą, kuris realybėje nebeegzistuoja. Tačiau kartu gana intymiu muzikos pobūdžiu norėjau pasakyti, kad toji praeitis yra apčiuopiama ir išgyvenama mūsų patirties dalis, mūsų gyvybės šaltinis. Ir šia prasme oratorija, būdama labai dokumentiška, kartu paliečia visiškai universalią žmogaus gyvenimo ir mirties tematiką.“

Koncertas dalinai remiamas iš Nacionalinės programos lėšų