Agnės Matulionytės parodos „Neskaityta srovė“ atidarymas
Nišinėje galerijoje, veikiančioje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, atidaroma Agnės Matulionytės personalinė paroda „Neskaityta srovė“. Naujausioje grafikos darbų serijoje autorė tyrinėja teksto ir vaizdo santykį, kai žodžiai praranda savo skaitomumą ir tampa vizualine medžiaga. Tipografija šiuose darbuose tampa ne tik teksto forma, bet ir vaizdo kūrimo priemone – raidės virsta ritmingomis linijomis, sluoksniais ir jūros paviršių primenančiomis tekstūromis. Raidžių pėdsakai banguoja, sruvena srove, šėlsta tamsiomis bangomis ar skylinėja nuo saulės šviesos. Parodoje jūra atsiskleidžia ne kaip peizažas, o kaip nuolat kintanti ženklų sistema, kurioje skaitoma kalba pamažu transformuojasi į abstraktų vaizdą.
Darbų ciklas gimė rezidencijos „Malmö–Klaipėda“ metu. Dar prieš išvykdama autorė ieškojo jungties tarp dviejų pajūrio miestų ir galimybės vizualiai interpretuoti švedų rašytojo Bengt Adler kūrinį. „Tiek Klaipėda, tiek Malmö yra pajūrio miestai, todėl jūra tapo natūraliu jungiamuoju motyvu tarp teksto, vietos ir vaizdo“, – pasakoja A. Matulionytė.
Pirmieji darbai atsirado kaip nedideli eskizai, mėginant iliustruoti kūrinį ir perteikti jo atmosferą. Tačiau sugrįžusi iš rezidencijos menininkė nusprendė idėją plėtoti toliau – išbandyti didesnius formatus, spalvą ir platesnes grafikos technikų galimybes. Taip gimė vientisa serija, kurioje svarbiausiu kūrybos įrankiu tampa pasikartojantis rankinis spaudimo procesas.
Jūrinė tematika čia nėra iliustratyvi. Pasak autorės, ji atsiskleidžia kaip „kintanti, nepertraukiama ženklų ir ritmų sistema, kurioje jūra nėra vaizduojama tiesiogiai, bet suvokiama kaip abstrakti kalba“. Raidžių štampukai tampa ne teksto perteikimo priemone, o medžiaga vaizdui kurti – ženklai praranda savo semantinę reikšmę ir virsta tekstūromis, primenančiomis bangų judėjimą, vandens paviršiaus šnarėjimą ar fragmentiškas sroves.
Vizualinė kalba šiuose kūriniuose grindžiama sluoksniavimu, pasikartojimu ir fragmentacija. „Raidės, vietoje informacijos perdavimo, virsta medžiaga, kuria modeliuojamas jūros paviršius kaip nuolat kintantis vaizdinys. Taip sukuriama riba tarp teksto ir peizažo, kurioje jūra tampa ne atvaizdu, o procesu“, – kūrybos principus apibendrina menininkė.
Paroda veiks iki rugsėjo 5 dienos.
