Džiazo šokio ir muzikos spektaklis „Lindyhopera“, choreografė Elzė Višnevskytė
Džiazo šokio ir muzikos spektaklis
LINDYHOPERA
Choreografė Elzė Višnevskytė
Gyvai atliekama muzika, džiazuojantys, kone balsu kalbantys kūnai, laisvės ir siautulio pojūtis, šokio spinduliuojamas grakštumas, elegancija – tai „Lindyhopera“, kuri ištrauks iš kasdienybės, pažadins snūduriuojančią gyvastį, perpils miegantį kraują. Visa tai ir nuotaikingą vakarą garantuos vintažinio džiazo ansamblio „The Schwings Band“ energija, choreografės Elzės Višnevskytės suprojektuota judesio architektūra, kompozitoriaus Remio Rančio džiazo, svingo kaskados.
Spektaklio pagrindinis dramaturgas yra kūnas, o tiksliau – Vilniaus senojo teatro aktoriai ir jų kūnai. Režisierius – muzika ir ritmas. Ne veltui džiazas, svingas yra tapę laisvės sinonimais, o lindyhopas neabejotinai yra laisvės repeticija. Džiazo šokiai (čarlstonas, black bottom, stepas, lindyhopas, triukai, solo džiazas, balboa etc.) ir gimė iš išsilaisvinimo ir džiaugsmo poreikio, poreikio tuo džiaugsmu dalintis.
Svingo muzika turi aiškiai apibrėžtą muzikinę formą, struktūrą, ją muzikantai žino ir seka, tačiau joje esama erdvės improvizacijai, saviraiškai. 1930-aisiais, svingo suklestėjimo metais, afroamerikiečiai taip pat gyveno įtampoje tarp struktūros, disciplinuotos kasdienybės ir laisvės, t. y. galimybės šokti ir improvizuoti. Džiazas yra visoks ir visur, jo kalba pagrįsta ritmika, improvizacija, individualumu ir ekspresija. Šie elementai turi galią kurti identitetą, ryšį su savimi ir kitu. Džiazo šokiai gimė, vystėsi kaip klubiniai šokiai, bet buvo šokama tiek gatvėse, tiek namų svetainėse. Lindyhopas – itin energingas porinis šokis, gimęs dar 1920-aisiais Harleme, Niujorke, juodaodžių bendruomenėje.
Spektaklis tyrinėja laisvės ir struktūros santykį. Ar laisvė įmanoma be ribų, be struktūrų? Ar struktūra gali suteikti saugumą? Kokios laisvės siekiame? Kaip ir ką džiazas kalba mums šiandien, ko gali išmokyti?
Gyva muzika, choreografija kuria teatro stebuklą, kurio visi laukiame kasdien kaip pažado, nors niekad ir neišsipildančio. Ši ekspresijos fiesta visiems: jaunam, brandžiam, pagyvenusiam, tam, kam patinka džiazas ir nenori sukti galvos dėl „rimtų reikalų“, t. y. mažmožių. Čia nepralaimi niekas.
„Jau daug metų grojame džiazą, skirtą šokėjams. Kol buvome jauni, dažniausiai rūpėjo tik natos. Dabar, kai natos jau plaukia savaime, atsiranda laiko stebėti šokančius. Muzika yra vėjas, o šokėjai – tai miškas, atliepiantis vėją. Išmokti šokti taip, kad būtum lengvas kaip vėjas, nėra paprasta – turi išmokti žingsnelius, kaip natas, o tada viską pamiršti, atsiduoti ir šokti.“ (Remis Rančys)
„Šokio mizanscenose – individai, kurie judesiu siekia išsivaduoti iš prisiimtų ar primestų vaidmenų, socialinių konstruktų, lūkesčių ir stereotipų. Jie mėgina būti grupės dalimi, bet neprarasti ir savo identiteto, priklausyti, bet nesijausti įkalinti. Skambant „The Schwings Band“ muzikai keliaujame aš-tu-mes santykiais – bandydami ištrūkti ir tuo pačiu priklausyti, ar tiesiog su kitu susitikti pusiaukelėje.“ (Elzė Višnevskytė)
Kūrybinė grupė:
Choreografė – Elzė Višnevskytė
Kompozitorius – Remis Rančys
Scenografė ir kostiumų dailininkė – Paulina Turauskaitė
Šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis
Ansamblis „The Schwings Band“:
Remigijus Rančys – saksofonai
Gediminas Svilas – kontrabosas
Jonas Filmanavičius – būgnai
Jūris Benaitis – gitara
Režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė
Vaidina:
Telman Ragimov, Viačeslav Lukjanov, Artur Svorobovič, Maksim Tuchvatulin, Igoris Abramovičius, Vera Stasenia, Jevgenija Karpikova, Jelena Ragimova, Aleksandra Metalnikova, Jevgenija Rusakova, Viktorija Aliukonė-Mirošnikova, Larisa Popova, Edita Gončarova, Jekaterina Makarova, Anžela Bizunovič, Aleksandr Kanajev, Jevgenija Gladij, Inga Maškarina
Gretos Skaraitienės nuotraukos
