„Jaunųjų platforma“: Ievos Butkutės, Laimos Kulbytės, Godos Lukaitės parodų atidarymas
Liepos 9 d., ketvirtadienį, 18 val. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaune) tęsiame parodų ciklą „Jaunųjų platforma“ ir kviečiame net į trijų naujų parodų atidarymą: Ievos Butkutės „Keružis sąvartoje“, Laimos Kulbytės „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ ir Godos Lukaitės „Amžinesnis miškas“.
„Jaunųjų platformos“ trijų parodų ciklas kviečia pažvelgti į žmogaus ryšį su aplinka iš skirtingų, tačiau susisiejančių perspektyvų.
Menininkių kūryboje ryškus nuolatinis dialogas su gamta, jos organiškais procesais ir kaita. Jos ne tik stebi natūralią aplinką, bet ir fiksuoja subtilius jos virsmus – šviesos pokyčius, nykstančias struktūras, trapias augalų ar peizažų formas. Šie motyvai tampa ne dekoratyviais elementais, o savotišku jutiminiu žemėlapiu, leidžiančiu permąstyti žmogaus ryšį su aplinka.
Apie Ievos Butkutės parodą „Keružis sąvartoje“
Išmaniajame telefone menininkė naršo po ortofotografinius ir palydovinius žemėlapius. Priartinus ekraną, greta Kėdainių išryškėja valstybinis sklypas pramonės teritorijoje – cheminių atliekų, fosfogipso sąvarta, vadinamieji „Lifosos fosfogipso kalnai“. Ištekliai iš Šiaurės Afrikos keliauja į Lietuvą, trąšos eksportuojamos svetur, o gamybos metu susidariusios atliekos pasilieka Kėdainiuose. Todėl sąvarta atrodo svetima ir atskirta nuo kasdienio gyvenimo, nors jos didžiulis siluetas matomas net gerokai nutolus nuo miesto.
Sąvarta menininkei tampa lyg išvirkščias išteklių kasybos kraštovaizdis, geologinio laiko likučiai ir nenorima didžiulio gamybos bei logistikos tinklo dalis. Kėdainių sąvartoje surinktose atliekose ji sodina į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktus beržo keružio (lot. Betula nana) sodinukus. Menininkė svajoja, kad išeikvotas kraštovaizdis vėl taptų gamtos dalimi.
Ieva Butkutė – architektė, Vilniaus dailės akademijos doktorantė. Jos tyrimuose persipina planetos tinkliškumo ir cikliškumo klausimai. Pramonės teritorijų ir kraštovaizdžių tyrimu ji ieško nedestruktyvaus santykio tarp miestus palaikančių, bet nuo jų atskirtų ir nenorimų pramoninių struktūrų.
Parodą finansuoja: Lietuvos mokslo taryba, Vilniaus dailės akademija
Apie Laimos Kulbytės parodą „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“
Paroda „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ tyrinėja žmogaus ryšį su Žeme ir gilaus laiko pojūtį, kviesdama žiūrovą į patirtinę kelionę po geologinius sluoksnius, kur susilieja mitas, tikrovė ir vaizduotė.
Projektas jungia videofilmus, skulptūrą ir instaliaciją, pasitelkdamas bičių vašką, žuvies odą, kitas organines medžiagas ir lavos akmens atliejas. Jis kviečia permąstyti žmogaus vietą pasaulyje, kuriame žmogus nebėra centrinė ašis. Laikas čia patiriamas kaip gyvas, tekantis ir besikartojantis procesas, kuriame praeitis nuolat įsilieja į dabartį.
Šio projekto idėja gimė SÍM rezidencijos Islandijoje metu, kur Laima Kulbytė tyrinėjo salos priešistorę ir bandė įsivaizduoti, kas galėjo gyventi joje dar iki pirmųjų naujakurių.
Ši paroda - tai bandymas sukurti erdvę, kurioje nematoma tampa matoma, o neapčiuopiama – apčiuopiama.
Laima Kulbytė – tarpdisciplininio meno kūrėja, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. 2024 m. dalyvavo SÍM rezidencijoje Islandijoje, kurios metu pradėtas tyrimas tapo parodos „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ pagrindu.
Parodos kompozitorius: Jonas Vaitiekūnas
Parodą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
Apie Godos Lukaitės parodą „Amžinesnis miškas“
„Amžinesnis miškas“ – šviesos ir peizažo instaliacija, tyrinėjanti miško atmintį, virsmą ir trapų santykį tarp gamtos cikliškumo ir žmogaus paliekamų pėdsakų.
Šioje parodoje miškas suvokiamas ne kaip sustabdytas peizažas, o kaip gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas. Instaliaciją sudaro ant plastiko sluoksnių kuriami darbai, jungiami tapybos, raižymo ir šviesos technologijomis. Keičiantis apšvietimui, vaizdas niekada nelieka toks pats – vieni sluoksniai išnyra, kiti pasislepia, tarsi miškas pats kvėpuotų ir nuolat keistų savo būseną.
„Amžinesnis miškas“ kalba ne tik apie ekologinę įtampą ar žmogaus paliekamus pėdsakus, bet ir apie atmintį, laiko tėkmę bei trapų žmogaus santykį su gamta. Tai miškas, kuris nuolat nyksta ir kartu niekada visiškai neišnyksta.
Goda Lukaitė – vizualiųjų menų kūrėja, dirbanti tapybos, instaliacijos, įvietinto meno ir eksperimentinių medijų srityse. Jos kūryboje svarbią vietą užima gamtos, peizažo ir žmogaus psichologijos temos.
Parodą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
Parodos veiks: 2026 07 09 – 09 13
Parodų koordinatorė: Vaiva Mikelionytė
Parodų grafinis dizainas: Lina Mozūraitė
