Knygos „Moteris ir dangus” pristatymas
„Moteris ir dangus“ – tai Kazimieros Galaunienės lagerio laiškų rinkinys – ilgus metus saugotas ir brandintas, šiandien prabylantis jautria, bet itin gyva žmogaus patirties kalba. Šie laiškai leidžia pažvelgti į tremtį ne tik kaip į istorinį faktą, bet ir kaip į asmeninę, vidinę patirtį – kupiną rūpesčio, meilės ir išlikimo pastangų. Kazimiera Galaunienė – muziejininkė, tekstilės tyrinėtoja, Liaudies meno skyriaus vadovė ir Galaunių namų-muziejaus kūrėja, kurios gyvenimas aprėpė ir kultūros puoselėjimą, ir skaudžią tremties patirtį.
Birželio 26 d. 17:30 Audiovizualiųjų menų centre knygą pristatys jos sudarytoja literatūrologė dr. Giedrė Šmitienė ir dainininkė Skaidra Jančaitė.
„Moteris ir dangus” – tai sovietinio lagerio patirties knyga. Joje skelbiami 83 laiškai – 52 rašyti Kazimieros, 13 jos taip pat kalintos sesers Janinos, likusieji siųsti juodviems į lagerius namiškių, giminaičių bei likimo draugių. Šie laiškai leidžia pažvelgti į tremtį ne tik kaip į istorinį faktą, bet ir kaip į asmeninę, vidinę patirtį – kupiną rūpesčio, meilės ir išlikimo pastangų. Laiškai atrinkti, siekiant apimti tam tikrą asmeninės patirties amplitudę, kalėjimo lageryje teminį lauką, atskleisti išgyvenimus ne tik įkalintųjų, bet ir jų artimųjų. Išsaugotas susirašinėjimas leidžia suvokti, kokia didele dalimi žmonės gyvena vieni kitų gyvenimais, palaikydami kitus ir patys išsilaikydami dėl kitų paramos. Kazimieros prisiimta pareiga saugoti lagerio laiškus rodo jos jaustą būtinybę pripažinti, koks žmogaus gyvenimas iš tikrųjų yra ar gali būti, ir drąsą neuždangstyti žaizdos.
„Perskaičiusi šią knygą įsitikinau, kiek dar daug nepadaryto, kiek dar neatskleista mums, mūsų tautinei savasčiai svarbių dalykų. Ne tik laiškai, kaip susižinojimas, komunikavimas, bet ir kaip išlikimo, išsilaikymo būdas, kaip žmogiškumo, tos labai trapios, efemeriškos medžiagos, saugojimas.”
Viktorija Daujotytė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė
„Man atrodo, kad savuosius aš visuomet labai mylėjau, tačiau visą to jausmo stiprumą aš tik dabar tepajuntu, kada su jais nutraukti visi gyvieji ryšiai.”
Iš Kazimieros Kairiūkštytės laiško pusbroliui Arūnui Garmui, 1953-11-24, iš Jercevo – į Vilnių
„Aš jus kiekvieną dieną, kiekvieną valandą prisimenu. Ir skaitydamas laiškus jaučiu, lyg su tavim kalbu. Dukrele, tu lauki, kad greičiau grįžtum į savo tėvynę, tačiau aš dar daugiau laukiu, kad galėčiau tave matyti ir paskui jau ramiai numirti.”
Iš Juozo Kairiūkščio laiško dukrai Kazimierai Kairiūkštytei, 1953-10-29, iš Piliuonos – į Jercevą
„Iš širdis krūtinėje, rodos, kažko netveria, traukia kažkur eiti, eiti… Tat jau trečia diena vakarais, kada danguje žiebiasi pirmosios žvaigždės ir pamažu gęsta vakarų žara, aš apsikūtoju skara ir išeinu paklajoti po mūsų kiemą. Tik šių pasivaikščiojimų metu mintys ir svajos veržiasi ne tiek į žvaigždėtas erdves, kiek į tą kraštą, kur tarp tamsių miškų juostos ir spindinčių aukštybių pamažu dingsta saulėlydžio pėdsakai… Ir vėl, rodos, taip toli, toli namai…”
Iš Kazimieros Kairiūkštytės laiško dėdienei Olgai Garmuvienei, 1956-02-19, iš Jercevo – į Vilnių
„Manau, įsivaizduoji, kaip gera pajusti, kada akim neribotas vielom horizontas”
Iš Janinos Kairiūkštytės laiško seseriai Kazimierai Kairiūkštytei, 1956-03-16, iš Gaivos – į Jercevą
Giedrė Šmitienė (sudarytoja), „Moteris ir dangus”. Kazimieros Galaunienės (Kairiūkštytės) ir jos artimųjų lagerio laiškai, 1953–1956 m. / A Woman and the Sky. The Prison Camp Letters of Kazimiera Galaunienė (Kairiūkštytė) and her Loved Ones, 1953–1956, translated by Darius Sužiedėlis, Kaunas: M. K. Čiurlionio nacionalinis dailės muziejus, 2025, 307 p.
