SONETAI. Kamerinės muzikos koncertas | Benjamino Britteno ir Franzo Liszto kūriniai fortepijonui
Stein Skjervold, baritonas (Norvegija)
Eglė Andrejevaitė, fortepijonas (Lietuva)
Sonetas – žodžių labirintas, brangi, kruopšti filigraninė konstrukcija, sprogstanti spalvomis ir gelmėmis. 14 eilučių eilėraščio, pulsuojančiu jambiniu rimu, įmantria ir sudėtinga konstrukcijos forma, ištakos žymi net 13 amžių. Klasikinį sonetą sukūrė renesanso poetai Francesco Petrarca ir Michelangelo Buonarroti, amžinu padarė – Williamas Shakespeare’as. Jų nagrinėjamos temos senos kaip pasaulis: amžina meilė ir romantika, mirtis, laikas ir tikėjimas.
Vokalinės – instrumentinės muzikos koncerte SONETAI muzikos garsais skambės 2 sonetų ciklai sukurti vengrų romantiko Franzo Liszto ir XX a. anglų kompozitoriaus Benjamino Britteno. Abiejų autorių ciklai – vieni įdomiausių šio žanro pavyzdžių muzikos istorijoje kūrėjams atnešę šlovę ir pripažinimą.
Septyni Mikelandželo sonetai – pirmasis išbaigtas dainų ciklas, kurį Brittenas parašė ir dedikavo tenorui Peteriui Pearsui. Tai aistringas Michelangelo Buonarroti (1564-1616) eilėraščių, parašytų italų kalba, muzikinis atlikimas. Visame cikle, kaip ir tekste – plati jausmų meilės objektui gama: sonetai pakaitomis aistringi, sielvartingi, ugningi ir švelnūs.
Liszto Petrarkos sonetai iš pradžių buvo sukurti kaip dainos tenorui, o fortepijoninėse šių kūrinių versijose, kurias Lisztas įtraukė į savo „Années de Pélérinage“ (antruosius, itališkuosius Klajonių metus), išliko stiprus dainuojamosios linijos pojūtis. Visos trys dainos sukurtos pagal italų renesanso poeto Francesco Petrarca (1304-1374) sonetus. Tai meditacijos apie meilę, apie aistringą poeto meilę Laurai de Noves. Įdomu tai, kad tiek dainos, tiek solo versijos egzistuoja dviem visiškai skirtingais variantais – skirtingomis formomis ir variacijomis.
