ŠVYTĖJIMAS
,,Siekiu, kad žmonės, žiūrėdami į mano paveikslus, atsidurtų šiek tiek kitame, gal kiek mistiniame, kosminiame pasaulyje, kuriame pradėtų jausti. Jausti, ir pasinerti į tą nematomą, paslaptingą, dar neatrastą savo pačių vidinį pasaulį. Noriu, kad analizuojant mano kūrinius, kiekvienas išdrįstų pažvelgti į savo paties vidų, kad per tuos kūrinius geriau pažintų save.
Tikiuosi darbai perduos žiūrovui visą tą meilę, energiją, džiaugsmą, kurį patiriu kūrybos metu. ” ( Dana Sabina Stoškutė)
Gimiau Kaune. Lankiau Eišiškių vidurinę mokyklą bei Eišiškių muzikos mokyklą. Nuo 2005 iki 2011 m. studijavau Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Medicinos fakultete. Įgyjau medicinos magistro kvalifikacinį laipsnį ir medicinos gydytojo kvalifikaciją; Nuo 2011 iki 2014 m. Tęsiau studijas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Šeimos medicinos rezidentūroje, Kur įgyjau Šeimos gydytojo kvalifikaciją.
Šiuo metu dirbu šeimos gydytoja ir kartu tęsiu savo meninius ieškojimus.
Menas mano gyvenime visada buvo giliai širdyje, o dabar nugulė ir spalvingose drobėse.
Viskas prasidėjo nuo mažos mergaitės didelės svajonės. Nuo vaikystės svajojau turėti dvi specialybes – būti gydytoja ir menininke. Visa širdimi tikėjau , jog tai įmanoma. Vaikystėje labai norėjau lankyti meno mokyklą, tačiau Eišiškėse, kur gyvenome su tėvais, menų mokyklos nebuvo, todėl lankiau muzikos mokyklą (fortepijono specialybę). Nors jau tada žinojau, kad muzika niekada neužpildys noro pažinti spalvų pasaulį, o tik dar labiau tą norą sustiprins. Atsisakyti vienos iš svajonių – būti gydytoja, negalėjau, todėl prižadėjau sau, kad kai tik įgyvendinsiu vieną didžiausių svajonių, tada ateis laikas ir kitai svajonei įgyvendinti. Kai pradėjau studijuoti mediciną, laiko tapybai nebeliko, todėl tuo metu pradėjau domėtis fotografija. Buvau surengusi pirmą savo asmeninę fotografijos parodą Eišiškių Lenkų namuose, dalyvaudavau fotografijos konkursuose Kaune, laimėdavau pirmas vietas. Tačiau gyliai širdyje svajojau tapyti, nes ir fotografija neužpildydavo to noro.
Tapybos niekur nesimokiau, tapau iš savęs. 2012 m. Esu nutapiusiu vos kelis darbus, po ko buvo ilga pertrauka; Mano tikrasis tapybos kelias prasidėjo nuo 2017 m. Per keletą metų ieškojimo savęs, įkvėpta kosmoso ir gamtos, sukūriau savo autorinę techniką, ir pasirinkau abstrakcijas. Tapau akrilu ir nors reljefinės pastos nenaudoju, praktiškai visi mano darbai yra reljefiniai, skirtingame apšvietime keičia koloritą ir atrodo kitaip. Per tuos ilgus klajojimus, atradau save abstrakcijose, nes abstrakcija tai ir yra pastovus ieškojimas. Ieškojimas spalvų, naujų kampų, kelių, prasmės sau, prasmės suteikimo kitam. Ilgą laiką dvejojau, ar savo darbus kada nors galėsiu parodyti pasauliui. Kadangi sukurti darbai man vis atrodė neišbaigti – atrodė lyg kiekvieno sukurto kūrinio paslaptis vis dar nėra atskleista. Tik po tam tikro laiko supratau, kad ši ,,neišbaigtumo‘‘ ypatybė visuomet ir liks – ir tai yra viena iš būtiniausių kūrybos proceso savybių. Kadangi tą išbaigti galime kiekvienas savaip.
Kūryba suteikė mano gyvenimui naują prasmę. Dabar ji man yra lyg oras. Be kūrybos nepažinčiau savęs tikrosios. Nes tik kurdama galiu susitikti su savo pačios pasauliu, prisiliesti prie jo, pažinti jį iš arčiau. Savo darbuose tą ir vaizduoju – santykį su savimi. Tapau iš savęs patyrimų.
Niekada iš anksto negalvoju ką norėčiau sukurti, tiesiog kuriu, intuityviai, vedama emocijos. Paėmusi į rankas baltą drobę, dažniausiai neįsivaizduoju galutinio rezultato. Pats kūrybos procesas man tarsi pokalbis, savotiškas šokis su pasąmone, bandymas perteikti kaip jaučiu gyvenimą, tik be žodžių. Tai tarsi ieškojimas, ieškojimas prasmės, atsakymų…
Kurdama jaučiu jaudulį, kitas vibracijas, energijos antplūdį, kurį patiriu kas kartą stebint drobėje susiliejančias dvi spalvas ir virstančias nenuspėjama trečia spalva. Dažų magija ir jų sukurtas reljefas tiesiog užburia ir pakelia virš visatos ribų. Kiekvieno naujo kūrinio pradžia, tai tarsi naujo gimimo pradžios laukimas... (Dana Sabina Stoškutė)
